O ką daryti, jeigu per baisią kaitrą jūsų automobilis sugedo viduryje laukų ir aplink nesimato nė lašo vandens?
Jums padės patarimai žmonių, kurie sugebėjo išgyventi tikroje dykumoje. Elitiniai specialiųjų pajėgų kariai ar ekstremalius iššūkius mėgstantys keliautojai sako, kad per kaitrą svarbiausia išlaikyti balansą – stebėti savo kūno temperatūrą.
Dykumoje, kur dienos ir nakties temperatūra smarkiai skiriasi, svarbiausia pernelyg neperkaisti šilčiausiu dienos metu, o šaltą naktį – sugebėti išlaikyti savo kūną ganėtinai šiltą. Tam gali padėti vanduo, rašo discovery.com.
Negalima pamiršti skrybėlės
Kurį laiką dykumoje praleisti priverstas žmogus dažniausiai susiduria su švelnesne ar stipresne dehidratacijos forma. Tuomet organizmui trūksta vandens ir žmogus pradeda silpti.
Svarbiausia taisyklė – tinkamai nuo saulės spindulių apsaugoti galvą ir visą kūną. Tam labiausiai tinka didžiulė kone visą kūną uždengianti skrybėlė. Kūną nuo saulės apsaugoti svarbu todėl, kad iš organizmo neišgaruotų vanduo ir žmogaus neištiktų dehidratacija ar saulės smūgis. Tiesa, jeigu po ranka nėra skrybėlės, ją pakeisti gali kokia nors kita turimų drabužių dalis, tarkime, nuo kelnių atplėšta medžiagos skiautė.
Svarbiausia – nepanikuoti
Žmogui, kuris kenčia karštį ir nežino, ką daryti, visų pirmiausia nedera panikuoti. Žinoma, šoko ir baimės reakcijos yra sunkiai išvengiamos, tačiau svarbu, kad panika truktų kuo trumpiau.
Vos tik nusiraminus, svarbu pradėti tyrinėti aplinką. Tikroje dykumoje gausu įvairių augalų: kaktusų, sudžiūvusių medelių ir kitų krūmokšnių. Svarbu stebėti, kaip nuo šių augalų krenta šešėlis. Lietuvoje nuo tiesioginių saulės spindulių jus gali išgelbėti medis, krūmas ar net aukšta žolė.
Panikos ištiktas žmogus dažniausiai susinervina ir puola bėgti. To daryti nereikėtų. Svarbu balansas. Dienos metu reikia ieškoti šešėlio ir stengtis judėti kuo mažiau. O jeigu atšąla naktį, judėjimas jus gali išgelbėti nuo peršalimo ar rimtesnių bėdų. Anot keliautojų, būtent naktis yra tinkamiausias laikas mėginti dideliais ir atkakliais žingsniais ištrūkti iš dykumos.
Padauginus vandens – infekcija
Nors apsisaugoti nuo dehidratacijos labai svarbu, vandeni gerti dideliais gurkšniais nėra išeitis. Beklaidžiojant po painias dykumos vietoves ir ieškant vandens, nederėtų labai džiaugtis radus jo telkinį, mat keli dideli šalto vandens gurkšniai gali tik sutrikdyti skrandžio veiklą, supykinti ar net sukelti infekciją.
Priežastis paprasta – prie šiltos temperatūros pripratusiam organizmui didelis vandens kiekis prilygs šokui. Geriausia neskubėti ir radus vandens šaltinį vartoti vandenį po truputį. Dar geriau, jeigu su savimi turite tuščią butelį, į kurį galėtumėte įsipilti vandens. Skubėti gerti vandens nereikėtų, net jeigu pasiklysite kokiame nors Lietuvos miške. Mat pavojingas jis bus lygiai taip pat, kaip ir vanduo, išgertas kur nors Sacharos viduryje.
Svarbu nepersivalgyti
Kitas patarimas skamba kiek paradoksaliai – reikia stengtis kuo mažiau valgyti. Paaiškinimas labai paprastas: kuo daugiau valgai, ypač sūraus maisto, tuo labiau tave troškina. O vandenį dykumoje verta taupyti.
Valgyti galima tik tuomet, kai žmogus jaučiasi visiškai iškamuotas ir toliau nebesugeba paeiti. Priešingu atveju, badas – geriausia apsauga. Juk ne veltui žmogaus organizmas be maisto išgyventi gali daug ilgiau nei be vandens.
Nueitą kelią reikia žymėti
Labai svarbu žymėti savo žingsnius. Jeigu atsidūrėte lietuviškoje dykynėje, geriausia mėtyti akmenėlius ar medinius pagaliukus, kuriais galėtų sekti jūsų gelbėtojai. Be tokio žymėjimo geriau nejudėti nė iš vietos, priešingu atveju galite taip stipriai pasiklysti, kad jūsų pėdsakų negalės surasti net pačios didžiausios gelbėjimo pajėgos.
Žinoma, kai savo kelią bandome žymėti kokiais nors ženklais, galime pamiršti kitą svarbų dalyką – žingsniuoti sučiaupus lūpas. Tokiu būdu sumažės rizika netekti vandens ir patirti dehidrataciją.
Parengė Agnė Vasiliauskaitė
