Valstybinio dainų ir šokių ansamblio „Lietuva“ orkestrantė D.Mikalauskienė sulaukė vos kelių skambučių, kurie privertė skubiai lėkti į Nacionalinį kraujo centrą, tačiau jie donorei suteikė didžiausią džiaugsmą: „Kai tokiomis lemtingomis akimirkomis duodu kraujo, mano sąžinė yra labai švari, nes žinau, kad išgelbėsiu kitam gyvybę.“
Kanklininkę D.Mikalauskienę tapti kraujo donore paskatino akistata su tėvo liga.
Vienoje Klaipėdos ligoninių prieš daug metų gulėjusiam vyrui skubiai reikėjo AB (IV) grupės kraujo. Gauti tokios grupės kraujo buvo sunku. Slaugytoja net dvi valandas šalo gatvėje ieškodama donoro.
„Kol pati su tuo nesusidūriau, taip pat netikėjau, kokia svarbi donorystė“, – pasakojo rimtą gyvenimo pamoką tuomet gavusi D.Mikalauskienė.
O rezus teigiamos (pirmos kraujo grupės) donorė D.Mikalauskienė per dešimt metų neatlygintinai kraujo yra davusi 35 kartus.
„Nesu prie donorystės prisirišusi liguistai, kad kraujo duočiau tam tikro mėnesio tam tikrą dieną. Muziko darbas – alinamas, nuolat koncertuoju, būnu išvykusi į gastroles, todėl duoti kraujo einu tada, kai esu gerai pailsėjusi.
Sakyčiau, esu labai sterilus donoras, besirūpinantis sveiku gyvenimo būdu: nerūkau, nepiktnaudžiauju alkoholiu, nevalgau riebaus maisto, rūkytų produktų, negeriu kavos. Šventai laikausi tų taisyklių, kurių reikalaujama iš kraujo donoro“, – patikino D.Mikalauskienė.
Davusi kraujo kanklininkė nejaučia silpnumo, jai nereikia atgauti jėgų.
„Mano kraujo tyrimai visada geri. Donorui svarbiausia, kad būtų tinkami hemoglobino rodikliai.
Vasarą valgau savo sode užderėjusias braškes, žemuoges, vyšnias, rudenį – burokėlius. Visose šiose gėrybėse gausu geležies, kitų naudingųjų mineralų“, – sveikos gyvensenos patarimais dalijosi D.Mikalauskienė.
Savo misijos šventumu tikinti vilnietė į Nacionalinį kraujo centrą visuomet susiruošia pakiliai nusiteikusi.
Tai, kad vyresnio amžiaus žmonės negalėtų duoti kraujo, nes neretai turi sveikatos sutrikimų, – netiesa.
D.Mikalauskienė savo pavyzdžiu užkrėtė sutuoktinį Laimutį – jis taip pat tapo kraujo donoru. Dabar kartais juodu sykiu vyksta duoti kraujo.
Sutuoktiniai Mikalauskai tikisi, jog abu sūnūs tęs šią šeimos tradiciją. Tik kol kas viena atžala studijuoja užsienyje, o kita mokosi gimnazijoje, todėl tapti donorais jiems ir per anksti, ir nėra tinkamų aplinkybių.
D.Mikalauskienė neabejoja, kad jeigu esi sveikas, duoti kraujo – kilni misija, teikianti gyvenimui prasmės.
„Argi neturėtų būti gera, kad mane iškvietė duoti kraujo ir kitam padėjau? Kodėl daugelis vaikšto paniurę ir vis galvoja, kaip uždirbti daugiau pinigų? Nes nemoka džiaugtis kitų laime“, – tvirtino D.Mikalauskienė.
Panevėžietis L.Kaukėnas kraujo donoru tapo 1986 metais, prieš atlikdamas karinę tarnybą sovietų kariuomenėje.
Dabar jau 27 metų donoro stažą turintis L.Kaukėnas prisiminė, kad tik pirmus kartus duodant kraują jam būdavo šiek tiek silpna.
Tačiau tai jo neatbaidė nuo donorystės, nes po penkių kartų pajuto jėgų antplūdį.
Dabar panevėžietis, davęs kraujo, tą pačią dieną gali nuversti kalnus.
„Per dieną nuveikiu tiek darbų, kiek anksčiau nenuveikdavau per mėnesį. Jaučiuosi kaip ant sparnų“, – pasakojo spalio 15 dieną kraujo davęs L.Kaukėnas. Jam tai buvo 51-as kartas.
Įmonės direktorius, vadybininkas L.Kaukėnas pastaruoju metu laikosi tradicijos duoti kraujo dukart per metus. Bet jeigu donoro pagalbos reikia skubiai, vyras neatsisako.
„Prieš duodamas kraujo keletą dienų nevalgau riebiai. Priešingu atveju kam tuomet duoti kraujo, jeigu jis bus prastos kokybės?“ – apie savo poelgio svarbą kalbėjo L.Kaukėnas.
Praėjusiais metais panevėžiečiui rūpesčių sukėlė staiga sumažėjęs hemoglobino kiekis kraujyje. Vyras svarstė, kad greičiausiai pervargo, bet atkurti gerus kraujo rodiklius jam nesunkiai pavyko: valgė daugiau mėsos, daržovių, vartojo tam tikrų vaistų.
L.Kaukėnui Sveikatos apsaugos ministerija suteikė garbės donoro vardą tuo tarsi įpareigodama tęsti kilnią misiją. Panevėžietis nesiruošia atsisakyti donorystės, juolab kad ligoninės operacinėje dirbanti žmona Gražina neretai mato sudėtingų situacijų, kai ligoniui skubiai reikia kraujo.
„Sykį buvęs klientas paskambino ir paklausė, ar esu donoras. Atsakiau teigiamai. Pasiteiravęs, kokia mano kraujo grupė, jis paprašė pagelbėti vienam žmogui, gulinčiam ligoninėje. Nelaukdamas nulėkiau ir dar draugų donorų pakviečiau“, – pasakojo B rezus teigiamą (trečią) kraujo grupę turintis L.Kaukėnas.
Panevėžietis dažnai sulaukia pažįstamų klausimų: ar vis dar duodi kraujo? Daugelis stebisi, kaip vyras sugebėjo tiek metų aktyviai dalyvauti neatlygintinos donorystės programoje.
L.Kaukėnas ir pats rengė akcijas – kvietė panevėžiečius tapti neatlygintinais kraujo donorais. Vieną sykį jam pavyko į kraujo centrą atvesti 5 donorus, kitą – 10.
„Manau, jeigu donoras nori, kad jam už kraują būtų mokami pinigai, jis turi ką slėpti. Dažniausiai priežastis – girtuoklystė. Neatlygintinų donorų kraujas yra neabejotinai saugesnis“, – įsitikinęs L.Kaukėnas.
Neatlygintini donorai – daug patikimesni
– Kodėl neatlygintina donorystė yra saugesnė? – paklausiau VšĮ Nacionalinio kraujo centro direktoriaus Vytenio Kalibato.
– Vakaruose mokslininkai jau seniai įrodė, kad donorų kraujo saugumą gali užtikrinti neatlygintinai kraujo duodantys donorai ir modernūs laboratoriniai donorų kraujo tyrimai.
Neatlygintinai kraujo duodantis asmuo neturi paskatų slėpti informacijos apie savo sveikatą, persirgtas ligas ir kitus rizikos veiksnius, galinčius turėti įtakos jo kraujo saugumui.
Atlygintinai kraujo duodantys žmonės ne visada būna atviri ir sąžiningi atsakydami į svarbius klausimus apie sveikatos būklę, nes jų pagrindinis motyvas duoti kraujo nėra noras pagelbėti ligoniui.
– Ar neatlygintina kraujo donorystė visada užtikrina, kad savanorio donoro kraujas yra saugus?
– Žinoma, gali nutikti, kad ir geranoriškai kraujo dovanoti nusprendęs asmuo nežino, kad turi pavojingą virusą. Modernios tyrimų metodikos leidžia aptikti virusą labai anksti, vos kelios dienos nuo galimo užsikrėtimo.
Net ir tokiose šalyse, kur žmonės kraujo donorais tampa tik iš altruistinių paskatų, neišvengiama nemalonių įvykių, todėl visos kraujo donorystės įstaigos daug dėmesio skiria moderniems laboratoriniams tyrimams.
– Kaip užtikrinamas donorų kraujo saugumas Nacionaliniame kraujo centre? Ar lyginant su kitomis šalimis lietuvių donorų kraujas yra ne toks saugus?
– Nuo 2005 m. Nacionaliniame kraujo centre ir jo filialuose donorų kraujas tiriamas pažangiausiu metodu – nukleino rūgščių tyrimu. Centre naudojama itin tiksli nukleino rūgščių tyrimo metodika, leidžianti iki minimumo sumažinti laikotarpį, per kurį virusai neaptinkami. Tai leidžia ŽIV nustatyti mažiau nei po 6 parų nuo užsikrėtimo.
Ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Rytų Europoje hepatito B ir C virusai paplitę kur kas labiau nei Vakarų Europoje. Todėl nenuostabu, kad donorų, dažniausiai atlygintinų, kraujyje šių sukėlėjų randame gerokai dažniau nei kolegos Vakarų Europoje. O neatlygintinų kraujo donorų infekuotumo rodikliai nė kiek nesiskiria nuo Vakarų Europos šalių rodiklių.
