Apie niežus sklando įvairiausių mitų. Vienas populiariausių, kad tai – vargetų liga, kuria tvarkingi ir gerai gyvenantys žmonės neserga.
Interneto portalas medportal.ru pristatė ir paneigė devynis populiariausius mitus apie niežus. Kviečiame su jais susipažinti.
Niežinės erkės prietarų nepaiso
Labiausiai paplitęs mitas, kad niežai – gėdinga nevalyvų skurdžių liga. Miestiečių sąmonėje niežais serga tik vargetos ir nevalos.
Išties niežinės erkės prietarų nepaiso. Jos pasiruošusios apsigyventi ant bet kieno odos, nesvarbu – vargetos ar topmodelio. Žinoma, tie, kurie naudojasi asmeniniu transportu, ir apskritai kuo mažiau susiduria su žemiausia visuomenės klase, mažiau rizikuoja užsikrėsti niežais.
Tačiau šia liga gali susirgti bet kas ir higienos paisymas čia niekuo dėtas. Reguliarus prausimasis kvepiančiu muilu ir šluostymasis švelniu rankšluosčiu, o taip pat vengimas naudotis svetimais daiktais užkrato tikimybę sumažina, bet visiškai jos nepašalina.
Todėl neverta kaltinti užsikrėtusio žmogaus kokiu nors neteisingu elgesiu ir niežus laikyti gėdinga liga. Tai ne daugiau gėdinga liga, negu vėjaraupiai ar gripas.
Erkių yra bet kur
Gydytojai kone nuolat girdi iš niežais užsikrėtusių žmonių: „Daktare, na ką jūs! Aš niekaip negalėjau užsikrėsti – su niekuo nebendravau, mano namuose – švara.“
Deja, niežai – labai lengvai užkrečiama liga. Užsikrėsti ja galima ne tik per tiesioginius lytinius ar buitinius kontaktus su sergančiu žmogumi. Ligą galima perduoti ir netiesiogiai – per daiktus, prie kurių infekuotasis lietėsi.
Niežų simptomai gali pasireikšti praėjus keletui dienų po kontakto, jeigu užkrėtė jau suaugusi erkė, ar net mėnesiui, jeigu užkratas yra kiaušinėliai.
Kadangi niežinės erkės puikiausiai jaučiasi išorinėje aplinkoje, jų galima pasigauti įvairiausiais būdais: pasilaikius už autobuso turėklų, pasėdėjus ant gulto traukinyje, paspaudus ranką kolegai, pasimatavus parduotuvėje kostiumą arba paėmus iš pardavėjos grąžą.
Jeigu jūsų šeimoje yra vaikų, galimų pavojų dar labiau padaugėja. Erkių gali būti ir ant suoliukų parke, ir smėlio dėžėse, ir ant supynių ar laipynių kieme, ir ant žaislų vaikų darželyje, ir panašiai. Tačiau tai nereiškia, kad vaiką reikia laikyti užrakintą: jeigu jau jis užsikrėtė, tai nieko nepadarysi. Dėl to tėvai nekalti. Niežai – tik liga, kurią būtina gydyti.
Gali būti ir be niežulio
Žmonės mano, kad niežų su niekuo nesupainiosi, bet išties juos diagnozuoti gali tik gydytojas dermatologas.
Yra netipiškų ligos formų, pavyzdžiui, niežai be niežulio. Žmonėms, kurie dažnai prausiasi, pasireiškia mažai ligos simptomų, tiesa, erkės dėl to nedingsta.
Niežus, kaip ir kitas ligas, geriausia gydyti, kol nėra komplikacijų. Delsiant kreiptis į gydytoją arba odą tepant bet kuo, komplikacijų neišvengsi.
Erkių aptinkama ne visada
Žmonės galvoja ir taip, kad jeigu išsityrus erkių neaptinkama, vadinasi, tai – ne niežai.
Tačiau tiesa yra kita – jeigu erkių ieškojo ir rado, vadinasi, tai niežai, na, o jeigu nerado, tai dar nereiškia, kad šios ligos nėra.
Patikėkite dermatovenerologu: tokia yra tyrimų ir pačios ligos specifika. Netgi ant visiškai išbertų pacientų kūnų nebūtinai bus daugybė erkių. Į paimtus tyrimų pavyzdžius jos gali paprasčiausiai nepatekti.
Situaciją galima iliustruoti tokiu pavyzdžiu: jeigu ko nors ieškojote tamsiame sandėliuke ir neradote, gali būti, kad tiesiog blogai ieškojote.
Slėpti ligos nereikėtų
Užsikrėtę niežais neretai nusprendžia, kad aplinkiniams nebūtina žinoti apie šią ligą. Teoriškai – taip, bet praktiškai – ne.
Visų pirma, profilaktiškai būtina gydytis visiems, gyvenantiems toje pačioje daugiabučio namo laiptinėje.
Antra – niežai turi inkubacinį laikotarpį, kai liga jau užsikrėsta, bet simptomai dar nepasireiškė. Jeigu tų, kurie kontaktavo su sergančiuoju, oda dar neišberta ir neniežti, nereiškia, kad jie neužsikrėtė.
Pagaliau trečia – jeigu gydysitės slapčia, galite ir vėl užsikrėsti nuo tų, kuriems patys netyčia perdavėte ligą ir „užmiršote“ apie tai pasakyti.
Gydyti turi tik specialistas
Žmonės mano, kad niežus išgydyti lengva – tai gali padaryti bet kuris gydytojas.
Išties įveikti niežus nesunku. Teisingai gydant pasveikstama per savaitę. Bet gydymą turi paskirti odos ligų specialistas – gydytojas dermatologas. Tik jis gali nustatyti tikslią diagnozę, skirti tinkamus vaistus su visomis nuorodomis ir kontraindikacijomis, paaiškinti, kokių higienos principų susirgus būtina laikytis, kaip dezinfekuoti būstą ir namų apyvokos daiktus.
Kreipdamiesi pagalbos į kitą specialistą, pavyzdžiui, šeimos gydytoją, alergologą ar netgi vaistininką, turite būti pasiruošę, kad jis tiesiog nesugebės atpažinti ligos ir paskirs netinkamą gydymą, pavyzdžiui, teptis hormoninius tepalus nuo alergijos arba dermatito. Tokiu būdu gydymas gali užsitęsti ir iki pusmečio.
Pagerėja nebūtinai iškart
Manoma, kad jeigu paskirtas tinkamas niežų gydymas, pacientui tuoj pat palengvėja.
Išties kai kurie vaistai nuo niežų patys savaime gali sudirginti odą. Taigi, jeigu gydymo metu niežulys sustiprėjo, nereikia abejoti gydytojo kompetencija. Tiesiog pasakykite jam apie šalutinį poveikį, ir jums paskirs preparatus, kurie padės lengviau pergyventi šį nemalonų, bet labai trumpą laikotarpį.
Kartais niežų sukeltas odos bėrimas praeina ne iškart, pabaigus gydymo kursą. Nieko čia baisaus – juk odai reikia laiko, kad ji atsistatytų. Kompetentingas gydytojas dar 1,5– mėnesius turėtų stebėti pacientą, kad nepraleistų pakartotinio užsikrėtimo, jeigu toks būtų.
Niežai gali kartotis
Manoma, kad antrąkart niežais nesusirgsi.
Tačiau išties šia liga, kaip ir sloga, galima sirgti daugybę kartų. Būtent todėl taip svarbu ne tik gydytis, bet ir paisyti visų gydytojo rekomendacijų dėl higienos bei patalpų sanitarijos.
Niežų sukėlėjas, likęs ant buitinių daiktų, yra dažniausia pakartotinio susirgimo priežastis.
Niežai nėra neišgydomi
Dar vienas mitas, kad niežai – neišgydomi. Išties, skirtingai nei kiti odos susirgimai, niežai – visiškai išgydoma liga ir po gydymo kurso, jeigu tinkamai paruošiamas būstas, žmogus nekelia pavojaus aplinkiniams.
Taigi nereikia vengti kiekvieno, persirgusio niežais prieš dešimtmetį.
Beje, kartu reikia paneigti ir dar vieną mitą, kad odos ir venos ligų centrai – tikri niežų židiniai.
Išties tokiuose centruose užsikrėsti niežais sudėtinga, nes medikai paprastai žino, kas kokia liga serga, ir neužmiršta sanitarams liepti dezinfekuoti visas vietas, prie kurių lietėsi infekuotasis. Juk pacientai ateina ir išeina, o medikams tenka dirbti tose patalpose ir jie neskraido oru bei nedėvi specialių apsauginių kostiumų.
Tad rizika užsikrėsti niežais prisilietus prie odos ir veneros ligų centro durų rankenos yra mažesnė negu laikantis už autobuso turėklo, į kurį galbūt buvo įsikibęs infekuotasis.
Parengė Giedrė Balčiūtė
