Daugiau nei prieš mėnesį dailininkas dar negalėjo kaire ranka net puodelio paimti. Kabaluojanti galūnė trukdė apsirengti, o į ją įsmeigus adatą vyras nieko nejautė – ranka buvo nejautri.
Kairė koja irgi trukdė vaikščioti, garbaus amžiaus vyrui buvo sunku neprarasti pusiausvyros – jo eisena atrodė kaip girtuoklio.
Rugsėjo pabaigoje netikėtai kirtęs insultas atėmė iš S.Juškaus galimybę ne tik laisvai judėti.
Bet dabar dailininkas save vadina vienu sveikiausių ligonių Vilniaus universiteto Santariškių klinikų Stacionarinės reabilitacijos skyriuje.
Čia nėra nė vieno paciento, galinčio pasidžiaugti, kad visos galūnės jo klauso. Todėl koridoriuje nesutiksi tų, kuriems nereikėtų vaikštynės, ramentų ar neįgaliųjų vežimėlio.
Dauguma ligonių tarsi maži vaikai mokosi žengti pirmą žingsnį, ištarti ir parašyti savo vardą, pakelti ranką, susišukuoti plaukus. Ir čia vyksta didieji stebuklai.
Klastingasis insultas, kuris ne vieną S.Juškaus giminaitį nusinešė į kapus, prisėlino iš pasalų, kai dailininkas ilsėjosi Palangoje.
Iki nelaimės vyras jautėsi puikiai – daug laiko skirdavo pasivaikščiojimams, kasdien dviračiu nuvažiuodavo kelias dešimtis kilometrų.
Į kurortą su S.Juškumi buvo atvykusi ir žmona. Moteris lankė masažo procedūras – norėjo atsikratyti nugaros skausmo. Vieną dieną, baigiantis masažo procedūrai, S.Juškus sėdo prie vairo ir nuvažiavo pasiimti sutuoktinės – ketino kartu papietauti.
Bet automobiliui sustojus vyras toli nenuėjo – sukniubo ant laiptų.
Iš šalies galėjo atrodyti, kad jis įkaušęs, tačiau tądien dailininkas nebuvo ragavęs nė lašo alkoholio.
Kai vyras atsistojo ant kojų ir mėgino eiti, tarsi nematoma jėga ėmė jį mėtyti į šalis. Jis negalėjo išlaikyti pusiausvyros, kairė kūno pusė buvo kaip vatinė. Atrodė, kad ir pastatas siūbuoja tarsi laivas.
S.Juškus atsidūrė Klaipėdos jūrininkų ligoninėje, uostamiesčio medikai jam nustatė insultą, kurį galėjo lemti prieširdžių virpėjimas.
Vėliau dailininkas buvo pervežtas į reabilitaciją Vilniaus Santariškių klinikose. Čia jis gydosi iki šiol ir sparčiai tvirtėja.
Gydomoji mankšta, nuo kurios išpila prakaitas, kineziterapijos procedūros, specialūs ergoterapijos pratimai, skirti jutimams sustiprinti, – tokia dienotvarkė S.Juškui padeda atgauti jėgas.
Judesių koordinaciją lavina kita užduotis – vyrui tenka surinkti ir į dėžutę sudėti ant stalo išbertas smulkias detales. S.Juškaus anūkas ne kartą stebėjosi: „Seneli, kodėl tau nepavyksta? Juk net maži vaikai tai moka.“
Vyras nepraleido nė vieno gydomojo seanso, o kai kartą viena medikė jo paprašė palaukti penkias minutes, pro šalį einantis kitas gydytojas priminė S.Juškaus užsispyrimą: „Šis vyras nepalauks, jis juk žemaitis.“
„Stengiuosi būti pavyzdingas pacientas, tik nežinau, kokioje lengvosios atletikos rungtyje man gydytojai leis startuoti“, – juokavo pašnekovas.
S.Juškus – pavyzdys, kiek daug žmogus gali pasiekti stengdamasis įveikti savo ligą.
Buvęs chorvedys, dainų švenčių organizatorius, maršų kūrėjas ir tapytojas ligoninėje vienoje vietoje nenustygsta nė minutės, todėl pasiramsčiuodamas lazda nusileidžia laiptais iš septintojo į pirmąjį aukštą nusipirkti laikraščio, o atgal pakyla liftu.
Savaitgaliais S.Juškų medikai išleidžia į namus, o pirmadienį ryte sūnus jį vėl atveža į Santariškių klinikas.
Jeigu ne insultas, S.Juškus ir toliau sugebėtų vairuoti. Bet į ligoninę patekusiam vyrui teko susitaikyti su mintimi, kad iš Vilniaus į Palangą atostogauti reikės vykti traukiniu, o ne automobiliu.
Dar vienas nuostolis dėl ligos – kol nebuvo patyręs insulto, S.Juškus dažnai žaisdavo šachmatais. Neretai jis prie šachmatų lentos galėdavo praleisti pusdienį ir net ilgiau.
Vyras nejausdavo nuovargio, užmiršdavo pavalgyti, dingdavo net alkis. Bet vėliau jam būdavo sunku užmigti.
Kad šis pomėgis netaptų priklausomybe, medikai patarė dailininkui jo atsisakyti.
Dabar S.Juškus neslepia: jam neramu dėl to, kad insulto pasekmės gali likti visam gyvenimui.
„Esu žemaitis, užsispyręs, noriu dar pasidžiaugti saule. Visiems draugams, kurie nekantraudami siekia savo tikslų, noriu pasakyti: „Neskubėkite ir nesinervinkite. Nežinia, kur ir kada trenks likimo smūgis“, – kalbėjo kasdien vis stiprėjantis vyras.
S.Juškus, dukart patyręs klinikinę mirtį, juokavo esąs laimės kūdikis.
2007-aisiais vilnietis blogai pasijuto skrydžio į Kanarus metu. Išpiltas prakaito vyras prarado sąmonę – jam sustojo širdis.
Virš debesų dirbtinį kvėpavimą jam darė viena medikė iš Panevėžio, skridusi tuo pačiu lėktuvu.
Vyrui atsigavus lėktuvo įgula nutarė nerizikuoti – nutraukti kelionę ir leistis Madrido oro uoste. Lėktuvui nusileidus S.Juškus buvo nugabentas tiesiai į ligoninę.
Antra klinikinė mirtis galerijos savininką ištiko 2009-aisiais, kai teko operuoti kasą.
Tąsyk vyras net dvi savaites praleido ištiktas komos, o jo artimieji jau buvo susiruošę laidotuvėms.
Ligonis atsigavo, bet atrodė kaip kaulų rinkinys, nes svėrė mažiau nei 50 kilogramų.
Vėliau ėmė šlubuoti širdis, S.Juškui vėl teko gultis ant operacinio stalo, kardiochirurgai atliko kraujagyslės šuntavimo operaciją.
„Mano organizmas – vieni lopai, galėčiau būti įdomus eksponatas medicinos studentams“, – juokavo ne vieną ligą įveikęs S.Juškus.
Kaip susijusi širdies veikla ir insultas?
Vienas dažniausių širdies veiklos sutrikimų – prieširdžių virpėjimas – net penkis kartus padidina insulto riziką. Prieširdžių virpėjimą medikai netgi vadina tiksinčia bomba, kuriai sprogus kelio atgal nėra. Tad kaip saugotis?
Prieširdžių virpėjimo rizika didėja su amžiumi. Ši būklė išsivysto vienam iš 25 žmonių, perkopusių per 60 metų slenkstį, ir vienam iš 10, sulaukusių aštuoniasdešimties.
Ne visiems tai pasireiškia juntamais požymiais. Vieni ima skųstis dažnai kamuojamu dusuliu, galvos svaigimu, netvarkingo ir dažno širdies plakimo pojūčiu, krūtinės skausmu, nuolatiniu nuovargiu. Tačiau mažiausiai trečdalis žmonių, sergančių šia liga, nieko nejaučia.
Kai prieširdžiai neefektyviai susitraukinėja, sutrinka kraujo išstūmimas į skilvelius – kraujas susitvenkia, tuomet gali susidaryti krešulių.
Atitrūkęs nuo širdies sienelės krešulys su kraujo srove dažniausiai nukeliauja į galvos smegenų arterijas. Jai užsikimšus žūva dalis smegenų – įvyksta insultas. Jo pasekmės gali būti įvairios – ir paralyžius, ir neįgalumas, ir net mirtis.
Tiems, kuriems pasireiškia prieširdžių virpėjimas, turi būti įvertinta krešulių susidarymo rizika. Jie turėtų vartoti vaistus, turinčius įtakos kraujo krešumui.
Nereikėtų gydytis savarankiškai – yra daugybė kraujo krešėjimą veikiančių medžiagų ir tiktai specialistas gali įvertinti, kokie preparatai reikalingi.
