Šiais laikais parduodami patys įvairiausi termometrai: gyvsidabrio, elektroniniai ar infraraudonųjų spindulių, kontaktiniai ir nekontaktiniai, su keičiamais antgaliais ir vienkartiniai. Kiekvienas termometras turi savų ypatybių, savų pliusų ir minusių. Tad kaip išsirinkti tinkamiausią? Štai keli patarimai, kuriuos pateikė interneto portalas apie sveikatą „Medportal“.
Senamadiški gyvsidabrio
Mums labiausiai įprasta kūno temperatūrą matuoti gyvsidabrio termometru. Tai – stiklinis vamzdelis su kapiliaru, turinčiu gyvsidabrio. Paprastai gyvsidabrio stulpelis lieka ties paskutiniu aukščiausiu tašku, koks buvo tuomet, kai matavotės temperatūrą paskutinįkart, ir nusileidžia į apačią tik termometrą papurčius.
Pliusai:
matavimo tikslumas (galima vos 0,1 laipsnio paklaida);
matavimo būdų įvairovė. Temperatūrą galite matuoti išangėje (rektalinis būdas), burnoje (oralinis būdas) arba pažastyje (askiliarinis būdas);
ilgaamžiškumas (nebent sudaužytumėte);
lengva dezinfekuoti (negalima tik virinti);
žema kaina.
Minusai:
gana lengva sudaužyti. O jeigu taip atsitiks, ant grindų pasklis ne tik stiklo šukės, bet ir pavojingas gyvsidabris;
ilgoka temperatūros matavimo trukmė – apie 10 min.;
aptaki forma padidina tikimybę matuojant temperatūrą pažastyje termometrą netyčia išmesti;
mažiems vaikams nepatariama juo matuoti temperatūrą burnoje.
Kartais nuviliantys elektroniniai
Elektroniniame (skaitmeniniame) termometre temperatūrą matuoja prietaise įmontuoti davikliai, o rezultatas parodomas ekrane. Šie termometrai turi papildomų funkcijų: atmintį, kurioje galima saugoti tam tikrą matavimų kiekį, garsinį signalą, pakeičiamus antgalius ir panašiai.
Tam, kad matuotumėte temperatūrą elektroniniu termometru, reikalingas glaudus jo kontaktas su kūno paviršiumi. Taigi tie, kurie įpratę temperatūrą matuoti pažastyje, elektroniniu termometru gali nusivilti.
Pliusai:
saugumas. Tokio termometro nesudaužysi, be to, jame nėra gyvsidabrio;
trumpas matavimo laikas – vos 30-60 sek. (matavimas pažastyje gali užtrukti iki 1,5-3 min.);
lengva perskaityti rezultatus;
automatinis išsijungimas;
beveik visi modeliai geba prisiminti parodymus (nuo 1 iki 25);
keičiama skalė „Celsijus-Farenheitas“;
modelių įvairovė: yra ir specialiai vaikams skirtų ryškiaspalvių arba čiulptuko pavidalo termometrų, taip pat termometrų su mažiau traumuojančiais, lanksčiais antgaliais;
termometrai gali būti ir su apšvietimu, tad juos galima naudoti netgi tamsoje.
Minusai:
būtina tiksliai laikytis instrukcijos;
matuojant temperatūrą pažastyje tam, kad gautumėte tikslius rezultatus, matavimo laikas gerokai pailgėja. Daugumos modelių instrukcijoje nurodoma, kad naudojant prietaisą askiliariniu būdu po signalo, įspėjančio apie temperatūros matavimo pabaigą, reikėtų termometrą palaikyti dar kažkiek laiko. Vadinasi, laiką reikia nuimti papildomai, kas nelabai patogu;
ne visų modelių termometrus galima plauti ir dezinfekuoti. Ar tokia galimybė yra, reikėtų pasitikslinti perkant;
gali prireikti pakeisti baterijas pačiu netinkamiausiu momentu;
tokių termometrų kaina aukštesnė, nei gyvsidabrio.
Infraraudonųjų spindulių termometrai
Veikimo mechanizmas: jautrus elementas surenka objekto infraraudonųjų spindulių duomenis ir paverčia juos mums įprastais temperatūros rodmenimis. Tai yra patys šiuolaikiškiausi termometrai.
Pliusai:
turi visas papildomas elektroninių termometrų funkcijas: atmintį, garsinius signalus, automatinį išsijungimą ir panašiai;
suteikia galimybę labai greitai pamatuoti temperatūrą (per 5-30 sek.);
keičiami antgaliai padeda išspręsti higienos ir dezinfekcijos klausimus;
bekontaktinis modelis suteikia galimybę išmatuoti temperatūrą netgi kaprizingiems vaikams ir miegantiems ligoniams.
Minusai:
neretai temperatūra rodoma su paklaidomis, o buitinių modelių rodmenų paklaida gali būti net iki 0,3-0,5 laipsnio;
naudoti reikia aiškiai nustatytose kūno vietose (pridedant prie kaktos, smilkinių, ausų);
žinomi atvejai, kai elgiantis neatsargiai buvo traumuoti ausų būgneliai;
ausų termometrai esant vidinės ausies uždegimui rodo netikslius rezultatus;
taip pat nepatikimi rezultatai būna matuojant verkiančio arba šaukiančio vaiko temperatūrą;
reikia periodinės patikros;
aukšta kaina.
Skystųjų kristalų termometrai
Tai šilumai jautrios juostelės, kurių išvaizda keičiasi, priklausomai nuo kūno, prie kurio jos priklijuotos, temperatūros. Tokių juostelių duomenys yra su didžiule paklaida ir dažnai tik pateikia atsakymus „pakilusi“ arba „nepakilusi“, pagal kuriuos galima spręsti, ar reikia matuoti temperatūrą bet kuriuo patikimesniu būdu, ar ne.
Nepaisant mažo tikslumo tokie termometrai, vis dėlto yra naudingi einant į žygį arba mamoms, kurioms jie padeda nuspręsti, ar reikia paimti tikslesnį termometrą, ar ne.
Ar termometras meluoja?
Dažniausiai termometrai vertinami taip: „elektroninis meluoja, termometras-žindukas rodo didesnę negu iš tiesų temperatūrą, o gyvsidabrio rodo tikslią temperatūrą“.
Tačiau atsižvelgus į konkrečias situacijas dažniausiai paaiškėja, kad klaidas matuojant temperatūrą daro žmonės, o ne prietaisai. Žmonės paprastai nusiperka naujovę, bet neišsiaiškina, kaip ji veikia. Tai gerai iliustruoja citata iš tėvų interneto forumo: „Mūsų elektroninis termometras rodė kažkokią nesąmonę. Po to šešuras perskaitė instrukciją ir mes supratome, kaip juo naudotis“.
Daugelyje šalių įprasta temperatūrą matuoti oraliniu arba rektaliniu būdu. Todėl gali skirtis ir termometrų naudojimo būdai bei temperatūros rodikliai. Bet prie daugelio modelių yra instrukcija, kaip matuoti temperatūrą populiariausiu mūsų šalyje būdu – laikant termometrą pažastyje.
Tačiau negalima nepripažinti, kad problemų dėl skaitmeninių prietaisų tikslumo pasitaiko ir jos – gana objektyvios. Kai kurių termometrų davikliai gali būti neteisingai nustatyti, prietaisai gali būti nekokybiški arba linkę į perkrovas.
Norint patikrinti prietaiso tinkamumą reikia atidžiai perskaityti instrukciją ir palyginti gautus rodmenis su kito termometro, skirto tikrinti temperatūrą tuose pačiuose kontroliniuose taškuose, arba kreiptis į priežiūros centrą.
Kaip apgauti termometrą?
Pavalgykite arba išgerkite arbatos, o po to matuokite temperatūrą oraliniu būdu.
Matuokite temperatūrą ką tik išsimaudę karštoje vonioje arba nusiprausę po karštu dušu.
Matuokite verkiančio mažylio kūno temperatūrą termometru-čiulptuku.
Netvirtai laikykite gyvsidabrio ar elektroninį termometrą pažastyje.
Dėkite termometrą į prakaituotą pažastį.
Matuokite temperatūrą per drabužius ar medžiagą.
Įdėkite jautriąją prietaiso dalį ne taip, kaip reikia (pavyzdžiui, matuojant pažastyje laikomas termometras turi būti per vidurį, lengvai, nepersistengiant prispaustas prie odos).
Matuokite temperatūrą rektaliniu būdu, kai tiesioje žarnoje yra nepašalintų išmatų.
Matuodami temperatūrą orientuokitės pagal termometro garsinį signalą, o ne elkitės taip, kaip nurodyta instrukcijoje.
