Tūkstančius kartų gydytojas ir mokslininkas A.de Gramont’as žvelgė į akis ligoniams sakydamas, kad aptiko vėžį, ir aiškindamas, kaip liga bus gydoma.
Jis – mokslininkas, sukūręs vieną vėžio gydymo schemų, kuri taikoma visame pasaulyje. Jis – ir praktikas, kasdien sprendžiantis, kokį gydymo metodą ligoniams skirti, rašo „Lietuvos ryto" priedas „Gyvenimo būdas".
Iki šiol egzistuoja ir vadinamoji de Gramont’o schema – ji taikoma gydant išplitusį žarnyno vėžį.
Garsusis prancūzas yra ir Šv.Antano ligoninės Paryžiuje daugiaprofilinės komandos, vienijančios įvairių onkologijos sričių specialistus, narys.
Vėžys – ypač sunki liga, išvien turi dirbti įvairių sričių medikai: chirurgai, radiologai, patologai ir kiti.
Be abejo, ir chemoterapeutai. A.de Gramont’as yra vienas jų, su savo komanda aptariantis kiekvieno ligonio gydymą.
– Lietuvoje žarnyno vėžys – trečioji pagal dažnį onkologinė liga. O Prancūzijoje? – paklausiau A.de Gramont’o.
– Įvertinus gyventojų skaičių, panagrinėjus prancūzų ir lietuvių sergamumo žarnyno vėžiu rodiklius, ligos paplitimas – toks pat.
– Galbūt prancūzai, kaip ir lietuviai, gėdijasi skųstis medikams, net ir jausdami, kad žarnyne vyksta kažkas negero? Ir dėl to vėžys įsisenėja?
– Tai tiesa. Kalbėti apie žarnyno vėžį žmonės drovisi net su gydytojais. Tokią nuostatą vargu ar apskritai įmanoma pakeisti. Bet reikia ugdyti žmonių pareigingumą.
Prancūzijoje veikia fondas, finansuojantis profilaktinius žarnyno vėžio tyrimus bei informacijos apie šią ligą sklaidą.
Jo lėšų yra skiriama ir moksliniams vėžio gydymo tyrimams.
– Ar tuomet, kai tenka konstatuoti išplitusio žarnyno vėžio diagnozę, neapima neviltis: „Štai ir vėl vėluojame“?
– Mes niekada nevėluojame. Tai klastinga liga paspendžia tokius gudrius spąstus, kad jos požymių žmogus nejunta tol, kol navikas neišplinta.
Todėl gana dažnai, net 25–40 proc. atvejų, žarnyno vėžys diagnozuojamas, kai būna pasiekęs trečią ar net ketvirtą stadiją.
Kad sumažintume išplitusios ligos dažnį, kad ligą pričiuptume kuo anksčiau, reikia pagerinti profilaktinę patikrą.
– Išgirsti vėžio diagnozę nėra lengva. Ar tardamas jos pavadinimą išrašote ir vilties receptų?
– Tuomet, kai žmogus akis į akį susitinka su gydytoju aptarti padėties, privalu jam pasakyti, kad jis gaus geriausią įmanomą gydymą – operaciją, chemoterapiją, biologinę terapiją, radioterapiją ar kitus gydymo būdus, jei tik juos galima taikyti.
Net tuomet, kai žarnyno vėžys jau būna toli nukeliavęs – būna pasėjęs metastazių, nevalia žmogui atimti vilties – mat ir tokį vėžį neretai pavyksta išgydyti.
Bet kai vėžio neįmanoma įveikti, žmonėms privalu pagelbėti kitaip – pailginti jų gyvenimą. Ir taip padaryti, kad jie jaustųsi gana gerai ir gyventų kiek įmanoma ilgiau.
– Kokią išplitusio žarnyno vėžio gydymo patirtį yra sukaupę Vakarų Europos medikai?
– Išplitęs žarnyno vėžys – tai liga, kuri pirmiausia savitai sugrupuoja pacientus.
Vieniems (tokių yra mažuma) atsiradusias metastazes galima iš karto išoperuoti, kitiems to padaryti neįmanoma. Jiems reikia paskirti chemoterapiją.
Ji gali būti skirta po operacijos arba prieš ją. Pacientai, kurių negalima operuoti, pirmiausia gydomi chemoterapiniais preparatais. Ir tik tuomet, kai navikas, kaip ir jo metastazės, susitraukia, į talką kviečiami chirurgai.
Vėžys – sunki liga, ją gydydami privalome parinkti būdus, kurie duotų kuo daugiau naudos. Mūsų tikslas – kuo ilgiau kontroliuoti ligą: neleisti jai atsinaujinti ir plisti.
– Kaip keitėsi žarnyno vėžio gydymo rezultatai per pastaruosius dešimt metų?
– Užgriebčiau dar senesnius laikus. Tuomet, kai nebuvo chemoterapijos, ligoniai po išplitusio vėžio diagnozės vidutiniškai gyvendavo pusę metų.
Pavyzdžiui, tik trečdalis pacientų, patekę pas medikus tuomet, kai liga buvo pasiekusi trečią stadiją, galėjo būti išgydomi chirurginiu būdu.
Praėjusiame šimtmetyje, aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, atsirado pirmųjų vaistų – jais gydomi žmonės, kuriems būdavo diagnozuotas išplitęs vėžys, vidutiniškai gyvendavo vienus metus.
Tikrasis perversmas įvyko, kai atsirado nauja chemoterapija. O 2004 metais kartu su chemoterapija buvo pradėti naudoti ir biologiniai preparatai. Jie slopina naviką maitinančią kraujotaką, todėl, galima sakyti, veikia tik tą taikinį, kurį reikia naikinti.
Taip gydant išplitusį ketvirtos stadijos vėžį vidutinė gyvenimo trukmė po diagnozės pasiekė porą metų. Net penktadaliui pacientų vėžys apskritai neatsinaujina.
– Jei biologinei terapijai skirtais preparatais valstybės aprūpintų visus ligonius, ar galėtume pamiršti, kad vėžys – neišgydoma liga?
– Ne, mes tik galime pagerinti ligonio būklę, pailginti gyvenimą. Bet pamiršti vėžį? Tai neįmanoma.
Ši liga verčia nuolat vykdyti mokslinius tyrimus.
Rinkti sėkmę po kruopelytę ir iš jų kurti naujus gydymo būdus.
Anksčiau turėjome tik vieną biologinį preparatą, bet buvo taikomi įvairūs gydymo režimai.
Šiuo metu, kai turime keletą vaistų, pagrindinė užduotis – parinkti tinkamiausią, sukurti tokią gydymo strategiją, kuri nulemtų geriausią rezultatą.
Tad vienos biologinių preparatų taikymo taisyklės jau yra gerai žinomos, o kitos dar kuriamos, išsamiau vertinant jų poveikį.
– Ar veiksminga biologinę terapiją skirti pradžioje, vos tik diagnozavus išplitusį žarnyno vėžį, kai ligonis dar nebūna gavęs jokio gydymo?
– Pacientai, kuriems diagnozuojama toli pažengusi liga, turėtų būti gydomi pasitelkus modernias medicinos ir farmacijos technologijas, kurios ne tiktai pailgintų gyvenimą, bet ir suteiktų galimybę likusį laiką gyventi oriai.
Kartais sveikatos politikai, nuo kurių valios dažnai priklauso ligonių likimas, raukosi girdėdami, kad vaistai vėžiu sergančio žmogaus gyvenimą vidutiniškai pailgina, pavyzdžiui, aštuoniais mėnesiais.
Bet mes kalbame apie vidurkį. Vadinasi, vienas žmogus gal gyvens keletą mėnesių, o kitas – kelerius metus. Ar iš anksto įmanoma nuspėti, kurį gydyti, o kurio – ne?
Labai svarbu ir tai, kad visoje Europoje onkologai ligoniams galėtų skirti tokį patį gydymą, kad pacientai nebūtų diskriminuojami.
Medikai privalo turėti galimybių taikyti tas pačias vaistų ir biologinės terapijos derinimo schemas.
Primityvus, tačiau teisingas posakis, įkyrėjęs iki kaulų smegenų: „Ne žmogus juk renkasi ligą, liga – žmogų.“ Ir nesvarbu, kokioje valstybėje jis gyvena.
Specialistų komandai vėžį įveikti lengviau
Alvydas Česas
Klaipėdos universitetinės ligoninės Onkologijos chemoterapijos skyriaus vedėjas
„Komandinio gydymo stiprybė – nuomonių įvairovė. Kiekvienas – ar garbingas profesorius, ar gydytojo kelią pradėjęs rezidentas – turi galimybę pareikšti savo nuomonę, kaip gydyti pacientą.
Klaipėdos universitetinėje ligoninėje jau trečius metus dirba tarpdalykinės (multidisciplininės) komandos – kiekvieną ligos atvejį aptaria susirinkę skirtingų sričių specialistai. Gydant išplitusį žarnyno vėžį tai suteikė galimybę žengti dar vieną žingsnį pirmyn.
Gydant šią ligą Lietuvoje derinamos operacija, chemoterapija, spindulių, biologinė terapija bei kiti metodai. Didžiausias laimėjimas – biologinė terapija, turinti didžiausią poveikį navikinėms ląstelėms ir mažai pažeidžianti sveikąsias.
Taikant biologinę terapiją su chemoterapija išplitusio storosios žarnos vėžio gydymas daug sėkmingesnis nei gydant vien tik chemoterapiniais vaistais, todėl toks metodas būtinas visiems pacientams.
Lietuvos medikai turi galimybę skirti biologinių vaistų pacientui, kuriam liga diagnozuota pirmąkart. Galbūt tai jie turėtų daryti drąsiau, gydyti agresyviau, siekdami sumažinti metastazes. Tuomet jas įmanoma pašalinti operacija, o pacientui suteikiama galimybė pasveikti.
Deja, kai liga atsinaujina, terapijai reikalingi biologiniai vaistai Lietuvoje neprieinami.“
