Saugiausia, kai persodinami identiško dvynio kaulų čiulpai. Jeigu pacientas jo neturi, ieškoma donoro tarp jo giminių – dažniausiai brolių ar seserų. Jei nėra ir tokio donoro, ieškoma negiminingų donorų registre.
Po persodinimo – jau keturiolika metų
Vilnietis Gintaras Cicėnas prieš savaitę atšventė 52-ąjį gimtadienį, nors jo gyvenimas galėjo sustoti sulaukus 38-erių, kai vyras susirgo ūmine leukemija.
G.Cicėnas tapo pirmuoju Lietuvoje, kuriam buvo persodinti kaulų čiulpai. Jo donoru tapo brolis dvynys.
„Dabar jaučiuosi sveikas – ūminė leukemija atsitraukė. Liko tiktai chemoterapijos pasekmių“, – tikino vyras.
Kraujo vėžys vyro šeimai tapo nelengvu išbandymu – kai Gintaras sužinojo sergąs kraujo vėžiu, jo žmona namuose liko su dviem sūnumis – vienas jų buvo vos poros mėnesių.
G.Cicėnas žinojo, jog negyvens, jei nebus persodinti kaulų čiulpai. Kai gydytojai ėmė jo teirautis apie galimus donorus – brolius ar seseris, jiems net akys nušvito sužinojus, kad V.Cicėnas turi brolį dvynį. Jų kraujas buvo tapatus.
„Nebijojau būti pirmas. Negalvojau apie blogą lemtį ir tikėjau, jog viskas bus gerai“, – tikino vilnietis. Jo manymu, tvirtas tikėjimas labai padeda sveikti.
„Teko ilgai gulėti ligoninėje. Mano akyse mirė daug vyrų – palūždavo dėl ligos ar chemoterapijos. Todėl visiems ligoniams noriu palinkėti stiprybės ir tikėjimo – tai labai padeda“, – sakė G.Cicėnas.
Už kiekvienus padovanotus gyvenimo metus, už galimybę auginti vaikus vilnietis ir jo šeima dėkingi visam kaulų čiulpų transplantacijų skyriaus personalui, ypač gydytojui Igoriui Trociukui. „Be jų manęs nebebūtų“, – atviravo G.Cicėnas.
Transplantacijos – kas antrą dieną
Tūkstantis kaulų čiulpų transplantacijų – tūkstantis likimų, su kuriais teko susidurti gydytojui hematologui Igoriui Trociukui (nuotr.), Santariškių klinikų Kaulų čiulpų transplantacijos ir intensyviosios chemoterapijos skyriaus vedėjui.
Daugiau nei prieš dvidešimt metų, kai I.Trociukas pradėjo gydyti kraujo vėžiu sergančius ligonius, nebuvo jokių veiksmingų pagalbos priemonių. Sužinojęs ūminės leukemijos diagnozę žmogus gyvendavo vos tris mėnesius.
„Vėliau pradėjome taikyti kraujo komponentus, pamažu atsirado vaistų. Tuomet džiaugdavomės, kai pavykdavo pasiekti ligos atoslūgį. Bet kol nepradėjome taikyti kaulų čiulpų persodinimo, ligos įveikti negalėjome“, – liūdnai prisiminė I.Trociukas.
– Kokia buvo kaulų čiulpų transplantacijų pradžia Lietuvoje?
– Lietuvai tapus nepriklausomai atsivėrė ir informacijos kanalų – žmonės, susirgę kraujo vėžiu, ėmė ieškoti pagalbos užsienyje. Drauge ir mes ėmėme ruoštis persodinti kaulų čiulpus.
1997 metais taikyti šį metodą mokiausi Bazelyje (Šveicarija), Vienoje (Austrija), Katovicuose (Lenkija). Kaip tik toje klinikoje pirmajai pacientei iš Lietuvos buvo sėkmingai persodinti kaulų čiulpai. Po to porai pacientų kaulų čiulpai buvo persodinti Estijoje, vienam vaikui – JAV.
1999 metais, kai Santariškių ligoninėje buvo įrengtos specialios patalpos kaulų čiulpų transplantacijoms atlikti, mes jau buvome pasirengę jas daryti. Tais metais kaulų čiulpus persodinome dviem pacientams.
Pamenu, jog atlikęs pirmą transplantaciją taip nerimavau, kad iš ligoninės nesitraukiau tol, kol pacientui neprigijo kaulų čiulpai – tai truko ilgiau nei savaitę.
Dabar, praėjus 14 metų, kaulų čiulpai persodinami vidutiniškai kas antrą dieną. Pernai tokia pagalba suteikta 185 pacientams. 118 buvo persodinti jų pačių kaulų čiulpai, 68 – donorų. 30 proc. atvejų donoru tapo artimas žmogus, o daugumai teko ieškoti negiminingo donoro.
– Kokia tikimybė sulaukti donoro Lietuvoje?
– Lietuvos negiminingų donorų registre – beveik 10 tūkstančių asmenų. Kasmet persodiname iki dešimties Lietuvos donorų kaulų čiulpų.
Kelių donorų kaulų čiulpų, bendradarbiaudami su tarptautiniais registrais, išsiunčiame į užsienį. Gauname kaulų čiulpų ir iš kitų šalių – daugiausia iš Vokietijos, Lenkijos.
Ne kartą kaulų čiulpai buvo atskraidinti net iš JAV. Juos būtina persodinti per 48 valandas nuo jų paėmimo, tad tokiu atveju būtina labai tiksliai suderinti jų gabenimo planą ir ligonio rengimą transplantacijai.
– Kiek iš to tūkstančio pacientų, patyrusių kaulų čiulpų persodinimą, šiandien dar gyvena?
– Gyvenimo trukmė labai priklauso nuo ligos. Pavyzdžiui, mielominės ligos atveju kaulų čiulpų persodinimas gyvenimą pratęsia daugiau kaip dešimčiai metų.
Iš susirgusiųjų limfoma per 70 procentų po transplantacijos gyvena ilgiau kaip penkerius metus. Leukemijos atveju tiek gyvena apie 50 procentų.
Be transplantacijos nė vienas pacientas, kuriam nustatyta tokia diagnozė, negyventų ir metų.
– Ar jau galite sakyti, jog per keturiolika metų puikiai įvaldėte kaulų čiulpų persodinimo metodą?
– Transplantacijos metodai tobulėja, todėl naujoves diegiame kasmet. Tai vienintelis būdas maksimaliai padėti ligoniui.
