Darbas presitižiniame institute, apginta disertacija, stažuotės užsienyje, straipsnių rašymas, dalyvavimas konferencijose – Lietuvos kultūros tyrinėjimams atsidėjęs V.Berenis gilinosi į dvarų kultūrą, bajorijos gyvenimą, margaspalvę kultūrą Rytų Europoje.
„Nesigailiu nė dienos, kad tave vedžiau“, – šiuos žodžius savo žmonai Rasuolei nuolat kartojęs Vytautas atrodė laimingas žmogus.
Jam patiko gražios moterys, o Rasuole jis ypač žavėjosi. Profesionali drabužių dizainerė, sukūrusi ne vieną kolekciją, Vilniaus dizaino kolegijos dėstytoja R.Berenienė buvo didžioji Vytauto meilė.
Jų laimė tęsėsi iki lemtingos 2013-ųjų birželio 27-osios. Tądien Vytautas išsiruošė į parduotuvę duonos. Grįždamas prisiminė, kad nepasiėmė raktų, todėl pabeldė žmonai į langą, kad ji atidarytų laiptinės duris.
Ką tik buvo praūžusi vėtra, ant grindinio prikritę šlapių lapų.
Lengva vasarine avalyne apsiavęs vyras, vos tik įžengęs į laiptinę, paslydo ir susižeidė – lūžo kairės rankos žastikaulis.
Taip prasidėjusi istorija ilgainiui virto širdį draskančia drama. Tą patį vakarą ligoninėje Vytauto ranka buvo sutvirtinta titano plokštelėmis ir varžtais. Po operacijos ranka lėtai gijo, retkarčiais šiek tiek pakildavo temperatūra. Tiek gydytojams, tiek Vytauto žmonai tai atrodė normalu.
Vyras jautėsi neblogai, netgi savotiškai džiaugėsi atsidūręs ligoninėje.
„Jis svarstė, gal tai likimo pirštas, kad turįs susiimti ir pradėti rašyti antrąją knygą – Vytauto galvoje buvo daug minčių. Bet tam buvo nelemta išsipildyti“, – prisimena našlė.
Didžiausia nuodėmė Vytautui tada atrodė neparašyta monografija, kurią buvo suplanavęs. Grįžęs iš ligoninės namo istorikas ketino kibti į darbus.
Kad neskaudėtų operuotos rankos, gydytojai buvo skyrę vaistų nuo uždegimo. Nuo šių medikamentų atsivėrė opos dvylikapirštėje žarnoje.
Praėjus dešimčiai dienų V.Bereniui reikėjo vykti į polikliniką dėl rentgeno tyrimo, kuris parodytų, ar gerai gyja žastikaulis. Šiam vizitui jau trūko jėgų.
Išblyškęs veidas, išdžiūvusios lūpos – vyras atrodė kaip rimtas ligonis, bet poliklinikoje niekam nekilo minties pamatuoti kraujospūdį. Niekas neieškojo priežasties, kodėl penkiasdešimtmetis toks silpnas.
Po kelių dienų V.Berenį ištiko priepuolis. Įtarusi vidinį kraujavimą jo žmona iškvietė greitosios pagalbos medikus. Taip Vytautas antrą kartą atsidūrė ligoninėje. Šįkart jam buvo lašinama daug donorų kraujo.
„Būdavo, įžengiu į palatą, o mano vyras guli kaip vampyras – ir kairėje, ir dešinėje lovos pusėje stovi po lašelinę“, – pasakojo našlė.
Opos dvylikapirštėje užsitraukė, operacijos neprireikė. Bet viena bėda – ne bėda. V.Berenį ėmė kamuoti karščiavimas. Medikai atkakliai ieškojo užkrato šaltinio.
Kai Rasuolė aplankė vyrą ligoninėje, jis prašė pasiteirauti medikų, kas jam yra. Vytautas buvo nugirdęs, kaip koridoriuje slaugytojos apgailestavo: „Kaip Bereniui nepasisekė.“
Tai buvo užuomina, kad kraujyje rasta antibiotikams atspari bakterija.
Pernai rugpjūčio pradžioje Vytautui pasiūlyta toliau gydytis Santariškių klinikose.
Bet reikėjo palaukti dešimt dienų, nes Vytauto atvejis nebuvo mirtinai pavojingas. Tas laukimas tapo pragaru – Vytautą vargino šaltkrėtis, temperatūra staiga pakildavo iki 39–40 laipsnių ir vėl nukrisdavo. Negelbėjo jokie vaistai.
V.Berenis tris savaites praleido Santariškių klinikose. Medikai jo žmonai aiškino, esą situacija rimta, bet nėra nieko tragiška.
Kad ligonio būklė nekokia, parodė ir tai, kad jis neprašė žmonos atnešti į palatą naujų knygų. Jautė, kad jo organizme kažkas vyksta tokiu greičiu, kad niekas negali sustabdyti.
Nuojauta neapgavo. Karščiavimas, vidinis kraujavimas, sutrikusi inkstų, kepenų veikla – liga taip nukankino, kad jis nenorėjo nieko kalbėti apie ateitį.
Antrą kartą į Santariškes V.Berenis pateko pernai lapkričio 20-ąją, kai pilve pradėjo kauptis skysčiai.
Trečiąkart į šią gydymo įstaigą vilnietis buvo nuvežtas pernai prieš Kalėdas. Tada jis jau nebegalėjo paeiti.
Gruodžio 26-osios vakare ligoninėje Vytautą aplankiusi žmona iki šiol gailisi, kad atsisveikindama jo nepabučiavo.
Moteriai skaudėjo gerklę – ji būgštavo, kad bučiuodama gali apkrėsti virusu vyrą, tad išeidama tik pamojavo ranka. Tai buvo paskutinis Rasuolės ir Vytauto pasimatymas.
Grįžusi namo moteris užmigo, todėl negirdėjo telefono skambučio pusiaunaktį.
Paryčiui, apie šeštą valandą, vėl pasigirdo skambutis. Išgirdusi medikės balsą R.Berenienė viską suprato. Tą naktį mirė jos vyras.
Mirties priežastis – sepsis. Tyrimai dar kartą patvirtino, kad jį sukėlė stafilokokas.
Rasuolė su Vytautu susipažino, kai jam buvo 33-eji, o jai – 37-eri. Dizainerė tada buvo ištekėjusi, augino du sūnus. Dėl Vytauto ji išsiskyrė su savo pirmuoju vyru. O mokslininkas laukė savo vienintelės.
Vytautas svajojo apie šeimą, bet žinojo, kad dėl jaunystėje patirtos onkologinės ligos negalės susilaukti vaikų, todėl šalindavosi jaunų moterų. Sąžiningas mokslininkas nenorėjo, kad jį pamilusi moteris svajotų ištekėti.
Po trejų draugystės metų Rasuolė ir Vytautas susituokė 2000-aisiais.
Dar iki pažinties su Vytautu viena totorė buvo išbūrusi Rasuolei didelę meilę, kuri truks daugiau nei dešimt metų.
Moteris jau buvo ištekėjusi, todėl klausinėjo, kokia tai bus meilė.
„Ji ateis iš šalies“, – tepasakė totorė. O po kelių mėnesių Rasuolės buto slenkstį peržengė Vytautas, kurį atsivedė akademikas Algirdas Gaižutis.
1989-aisiais įkūrus Kultūros ir menotyros institutą jo vadovas A.Gaižutis pakvietė dirbti V.Berenį. Kartu su V.Bereniu tame pačiame skyriuje dirbo religijotyrininkas Gintaras Beresnevičius ir menotyrininkas Algirdas Uždavinys. Visų šių trijų vyrų jau nėra tarp gyvųjų.
Sąžiningas, doras, atviras – toks Vytautas išliks savo bendradarbių ir draugų atmintyje.
Lietuvos kultūros tyrimų instituto direktorius Stasys Juknevičius, laidojant urną su Vytauto pelenais, kalbėjo, kad jo asmenybę geriausiai apibūdina žodžiai grožis, gėris ir tiesa.
Pasaulyje nė viena ligoninė dar neišvengė infekcijų. Įvairiose šalyse jos užklumpa nuo 3,5 iki 10 proc. pacientų.
Šiuo požiūriu Lietuva niekuo neišsiskiria iš kitų šalių. 2013-aisiais atlikus tyrimą 95 šalies ligoninėse hospitalinė infekcija nustatyta 4,6 proc. pacientų.
Prie hospitalinių infekcijų priskiriamos visos infekcijos, kurių pacientas neturėjo atvykdamas į ligoninę, taip pat infekcijos, kurias medicinos personalas įgijo dirbdamas ligoninėje, poliklinikoje ar slaugos namuose.
Užkrato šaltinis – ne tik bakterijos, bet ir virusai, parazitai, grybeliai.
– Kada bakterijos tampa žmogaus priešu? – pasiteiravau Higienos instituto Visuomenės sveikatos technologijų centro vadovės Rolandos Valintėlienės.
– Stafilokokas – plačiai paplitusi bakterija, pavyzdžiui, S.epidermidis, gyvena ant kiekvieno žmogaus odos. S.aureus įsikūręs ne tik odoje, bet ir nosies gleivinėje, o šios bakterijos platintojas yra maždaug vienas iš trijų asmenų.
Šios bakterijos – normali žmogaus mikroflora, jos nedaro nieko bloga, netgi turi apsauginių funkcijų. Tačiau kraujyje neturi būti nei stafilokokų, nei kitokių bakterijų. Jei atlikus kraujo pasėlio tyrimus išskiriamas koks nors mikroorganizmas, nustatoma kraujo infekcija.
Keičiant sąnarį, širdies vožtuvą, šuntuojant kraujagysles, įstūmus kateterius į kraujagyslę bakterijų gali prasibrauti į paciento kraują.
Tačiau ne kiekvienu atveju tai baigiasi sepsiu. Tai priklauso ne tik nuo bakterijų rūšies, skaičiaus, bet ir nuo bendros žmogaus sveikatos būklės, jo imuniteto.
– Ką reiškia, kai bakterijos yra atsparios antibiotikams?
– Bakterijų jautrumas antibiotikams yra skirtingas. Jei kraujo ar kitokią infekciją sukelia atsparios bakterijos, gydant parenkami kiti antibiotikai ar jų deriniai, didinamos dozės.
Bėda kyla tada, kai mikroorganizmas būna atsparus visiems žinomiems antibiotikams. Tokių situacijų pasaulyje ir Lietuvoje vis dažnėja.
Nėra daug efektyvių antibiotikų, kurie būtų skirti atsparių bakterijų sukeltoms infekcijoms gydyti. Bakterijos sugeba greitai mutuoti, todėl šių vaistų kūrimas farmacijos bendrovėms yra nuostolingas.
– Ar ligoninėje prasidėjusi infekcija reiškia, kad medikai dirbo blogai?
– Jokiu būdu negalima taip teigti. Maždaug pusė tokių infekcijų būna endogeninės kilmės, kai užkrato platintojas – pats pacientas, pavyzdžiui, žarnyno lazdelė iš jo virškinimo trakto patenka į kraują ar šlapimą.
Ne tik ligoninė yra atsparių antibiotikams bakterijų šaltinis.
Tokios bakterijos plinta visur, jų gausu ten, kur naudojama daug antibiotikų, pavyzdžiui, kiaulių fermose, paukštynuose.
– Kodėl vieniems pacientams pavyksta išvengti infekcijos, o kitiems – ne?
– Infekcijos išsivystymas priklauso ne tik nuo bakterijų, jų atsparumo vaistams, bet ir skaičiaus, buvimo vietos. Daug įtakos turi ligonio amžius ir būklė, imuninė sistema.
Kokie invaziniai diagnostikos ir gydymo metodai taikomi, kaip dezinfekuojami ir sterilizuojami instrumentai, kokia yra ligoninės aplinka – tai irgi hospitalinės infekcijos rizikos veiksniai.
Tyrimai užsienyje rodo, kad iki 30 proc. pacientų, kuriems taikomas šlapimo takų kateteris, įgyja šlapimo takų infekciją, daugiau nei 90 proc. plaučių uždegimo atvejų ligoninėse susiję su dirbtine plaučių ventiliacija.
Kitas dalykas – ne visos ligoninės noriai registruoja tokias infekcijas, nes tai susiję su paslaugų kokybe.
Pagal tai, kiek Lietuvos gydymo įstaigos naudoja skysčio rankoms dezinfekuoti – aseptiko, mes smarkiai atsiliekame nuo Skandinavijos ir kitų Vakarų Europos šalių.
Kita vertus, pas mus pasitaiko kur kas mažiau atvejų, kai infekcijos sukėlėjas – visiems antibiotikams atsparus mikroorganizmas.
