Dabar jo profesija – slaugytojo padėjėjas, bet daugiau kaip dvidešimt metų ligoninėje dirbantis vyras puikiai prisimena tuos laikus, kai jo atlape būdavo įsegta kortelė su užrašu „Med. sesuo“.
„Kai dirbau su vaikais, sulaukdavau jų juokelių. Aš visada nešiojau ilgus plaukus, o kortelėje buvo užrašyta „Med. sesuo“, tai jie rodydavo į mane pirštu ir šnabždėdavosi: „Boba“, - prisiminė Valdas, pastebėdamas, kad medicinos sesrys jau senokai vadinamos bendrosios praktikos slaugytojomis.
Vyrui neįprastą profesiją pasirinkęs medikas neslėpė, kad šis darbas niekada nebuvo tikrasis jo pašaukimas, tad ir minimos Medicinos darbuotojų dienos jis nesureikšmina.
„Medicina mano gyvenime buvo klaida, kurios nesigailiu“, – šypsojosi Valdas.
Jam artimesnis menas. Jame alytiškis visuomet savęs ieškojo. Dabar vyras tapo siurrealistinius paveikslus. Bet iš meno pragyventi sunku, tad būti alkanu talentu būtų pernelyg rizikinga.
"Nuo pat gimimo buvau kitoks, meniškas, kažkur klajojantis. O medicina yra priešingas polis, nes čia reikia konkretumo, užtikrintumo. Tačiau niekada nesigailėjau, kad likimas mane atvedė į mediciną. Tai puiki gyvenimo mokykla, teko pažinti daug įdomių žmonių, su jais bendrauti. Tai geriausia, ką gavau iš šio darbo. Nebūčiau viso to patyręs būdamas vien dailininku“, – sakė pašnekovas.
- Kaip atsitiko, kad pasirinkote studijuoti medicininę sritį ir gavote medicinos sesers kvalifikaciją?
- Svajojau būti veterinaru, tačiau, kai pradėjo irti kolūkiai, aplinkiniai patarė, kad su šia specialybe gali nieko gero neišeiti. Vidurinėje mokykloje man patiko biologijos pamokos, todėl pagalvojau, kad galėčiau stoti į mediciną. Teko gulėti ligoninėje, ten galutinai apsisprendžiau.
Buvo metas, kai buvau išdavęs savo profesiją: buvau išėjęs iš šio darbo. Maniau, kad man trūksta tikrojo pašaukimo. Galbūt išgąsdino atsakomybė. Tačiau vėl grįžau ir dirbu iki šiol.
- Turbūt nelengva atsiriboti nuo slogių pacientų nuotaikų, jų rūpesčių, skausmo, mirčių?
- Žinoma, kad nelengva, nepavyksta viso to neparsinešti į namus. Tačiau ilgainiui, kaip mes sakome, atbunki, pradedi į viską žiūrėti kaip į natūralų reiškinį. Ir apie mirtį taip galvoju.
Stengiuosi atsiriboti nuo sunkių minčių, į viską pažvelgti pro humoro prizmę. Antraip negalėčiau dirbti šio darbo. Medicinoje ne visada gali be emocijų, tačiau jų turi būti su saiku.
- Jums teko dirbti daugybėje ligoninės skyrių, tačiau ilgiausiai dirbate priėmimo skyriuje. Čia jums priimtiniausia?
Man labiausiai patiko dirbti vidaus ligų skyriuje. Ten daugiau bendravimo su žmonėmis, jie ilgiau užsilikdavo, su jais spėdavau susipažinti, pabendrauti. O priėmimo skyriuje vieni ligoniai keičia kitus, ten tempai dideli, laikas nestovi vietoje.
- Gal pastebėjote kaip per daugiau nei dvidešimt metų darbo medicinoje keitėsi pacientai, jų elgesys, jų santykiai su medikais?
- Seniau žmonės tikrai buvo kitokie – nuoširdesni, dėkingesni, paprastesni. Dabar viskas apsivertė aukštyn kojomis. Žmonės kiekviename žingsnyje ieško kaltų, yra irzlūs, pikti. Manau, kad tai dėl vis didėjančių socialinių skirtumų tarp atskirų visuomenės sluoksnių ir dar - tai laisvo gyvenimo pasekmė.
