Ši mediko išpažintis – be vardo ir pavardės, bet tai nuoširdus pasakojimas apie tai, kaip pacientai galėtų išvengti pūlinių ir kraujo užkrėtimo. Portalas lrytas.lt publikuoja 57-erių gydytojo laišką.
"Man gaila žmonių, nes neteisingai suleidus vaistus susidaro abscesas – lokalus pūlinys.
Mano klinikinė praktika prasidėjo prieš kelis dešimtmečius. Kiek esu pjovęs pūlinių, visi buvo riebaliniame audinyje, nė vieno jų neaptikau raumenyje, todėl ėmiau tirti darinius ultragarsu.
Ilgą laiką negalėjau suprasti, kodėl tiek daug pacientų skundžiasi, kad injekcijos skausmingos. Iš tikrųjų nuo švirkščiamų vaistų gali susidaryti pūlinių. Tai akivaizdus medikų klaidos įrodymas.
Didžioji dalis medikamentų, išskyrus insuliną ir hepariną, yra leidžiami į raumenį. O kas atsitinka, kai adata nepasiekia raumens?
Pateiksiu pavyzdį, kartą būsimai slaugytojai draugas suleido analgino nuo skausmo. Po mėnesio atlikus ultragarso tyrimą, paaiškėjo, kad šie vaistai net nenukeliavo iki raumens, o įstrigo riebaliniame audinyje. Dėl šios priežasties iškilo gumbas.
Tyriau dar vieną moterį, kuri nuo jaunystės jau keletą dešimtmečių ant užpakalio nešioja gumbą. Ji neprisiminė, kokie buvo leidžiami vaistai. Dažniausiai riebaliniame audinyje atsiradusį darinį tenka šalinti.
Ką daryti, kad nebūtų tokių bėdų?
Atsakymas paprastas - pasižiūrėkime, kokių adatų dažniausiai nuperkama gydymo įstaigoms.
Mano rankose adata Nr.2, kurią dažniausiai gali gauti chirurgijos skyriuje. Tai Belgijoje pagaminta vienkartinė adata, jos ilgis – 40 milimetrų.
Dar viena pūlinių priežastis – pacientų baimė. Neretai jie prašo kuo plonesnių ir trumpesnių adatą, nes galvoja, kad leidžiant mažiau skaudės.
Vienas mano pacientas, kuris nesiskundžia apetitu, išvydęs ilgą adatą net visas dreba, nes labai bijo.
Tiriu ultragarsu sėdynę ir pasižiūriu, kur prasideda raumeninis audinys. Maždaug 53-60 milimetrų gylyje. Vadinasi, reikėtų adata įdurti į raumenį bent vieną centimetrą giliau, apskaičiuoju ir paaiškėja - norint sušvirkšti preparatą į raumenį nutukusiam pacientui būtina naudoti 8 centimetrų ilgio adatą.
Tuo tarpu slaugytojos dažniausiai renkasi perpus trumpesnę – tik 4 centimetrų ilgio.
Mūsų įstatymai gina pacientų teises ir garantuoja žalos sveikatai atlyginimą. Jei leidžiant preparatą susidarė pūlinys, žmogus turi teisę kreiptis į teismą. Jis laimėtų, pakaktų medicinos slaugytoja paliudyti teisme, kokio ilgio naudojo adatą.
Todėl norėčiau visiems apkūniems žmonėms priminti - vienintelis būdas teisingai suleisti vaistus yra naudoti 8 centimetrų ilgio adatą, o jei kas nors ant švirkšto uždės trumpesnę adatą, šaukite ir bėkite.
Atlikau eksperimentą ir su slaugytojomis
Prieš trejus metus sirgau ir negalėjau vaikščioti, todėl teko judėti gulint. Man to vieno karto pakako, kad suprasčiau – mes, medikai, kankiname žmones.
Kodėl? Pateiksiu pavyzdį, iki šio gydymo įstaigose gulintis pacientas vežamas galva į priekį. Jei vežtų kojomis į priekį, būtų patogiau. Bet to nedaroma, nes yra toks prietaras, kad tik numiręs žmogus išvežamas kojomis į duris.
Kai mane vieną kartą vežė galva į priekį, liepiau: „Stokit, sukite mane kojomis į duris“. Man maloniau žiūrėti į priekį, kad viską matyčiau. Lietuvos ligoninėse pacientai suguldyti palatose taip, kad kojomis būtų į duris – kaip lavonai, ir niekas nekelia panikos.
Daug kainavo kantrybės, kol medicinos slaugytojas įpratinau vežti pacientus taip, kad jiems būtų patogu.
Tekdavo siūlyti slaugytojai: „Atsigulk pati, aš tave pavešiu ir įsitikink, kaip tau maloniau“. Darėme ne vieną eksperimentą skyriuje, paaiškėjo, kad didžiajai daliai pacientų maloniau, kai juos veža kojomis į priekį, pasiekiau pergalę - neliko man prieštaraujančių.
Tokia tvarka įsigaliojo tik viename ligoninės skyriuje, o kituose skyriuose pacientai iki šiol vežami galva į priekį, nors niekur nėra tokio nurodymo, kaip vežti ligonį".
