Vegetacinė būklė gali trukti visą gyvenimą
Gydytojo manymu, veikiausiai sportininkas iš komos perėjo į būseną, kuri vadinama vegetacine būkle. Nors žmogaus gyvybei palaikyti nereikia aparatūros, jis nėra sąmoningas ir nepakyla iš lovos.
„Toks žmogus gali atmerkti akis, tačiau su juo nepasikalbėsi. Jis neklauso komandų, nepaduoda rankos, neatsisėda, neatsistoja. Jį reikia maitinti, prausti, vartyti, kad neatsirastų pragulų. Svarbiausia - saugoti nuo infekcijų, nes net mažiausias uždegimas gali lengvai įsisiautėti ir tapti lemtingu“, - pasakojo medikas.
Vegetacinės būklės žmogus gali likti visą gyvenimą. Jo gyvenimo trukmę didele dalimi lemia slaugos kokybė.
J.Fišo teigimu, po komos žmogus gali pereiti ir į kitą būklę – tai vadinamoji minimali sąmonės būsena, kai žmogus labiau reaguoja į aplinką nei būdamas vegetacinės būklės. Tačiau jis vis viena yra pririštas prie lovos ir visiškai priklausomas nuo kitų priežiūros.
Suaugęs vyras tapo dideliu kūdikiu
Lietuvoje yra ne vienas žmogus, kuris vegetacinės būsenos yra metus, trejus, penkerius ar daugiau. Savotišku šios srities rekordininku laikomas vilnietis Gintaris Časas. Nors jam netrukus bus 54-eri, prieš 18 metų jis savo tėvams tapo dideliu kūdikiu.
Nėra Lietuvoje žmogaus, kurio sąmonė būtų taip ilgai miegojusi. Pasaulyje tokie atvejai taip pat retenybė. Tačiau šie laimėjimai nė kiek nepalengvina jo artimųjų gyvenimo. Šalia Gintario dieną naktį budi kas nors, kas jį pamaitina, nuprausia, suleidžia vaistų, sušukuoja, paverčia ant kito šono. Šia pareiga dalijasi tėvai, vyro žmona, dėdės, tetos. Budi ir samdomos slaugytojos.
Gintario motina Stanislava Časienė per ilgus metus, kol sūnus guli ant lovos, patyrė tris insultus. O Gintaris – be jokių pokyčių. Nei gerų, nei blogų.
Rūpesčių su Gintariu tėvai turi ne mažiau kaip su kūdikiu. „Ir netgi daugiau. Su mažu vaiku viskas aišku: jeigu jam skauda, jis verkia. O mūsų žmogus nieko negali pasakyti. Ir niekada negali žinoti, kas bus rytoj”, – kalbėjo Gintario tėvas Algimantas.
Operacija išgelbėjo gyvybę, tačiau ne sąmonę
Šeimos gyvenimą pakeitė nelaimė, nutikusi vieną 1995-ųjų spalio dieną. G. Časas, tuomet būdamas 35 metų, nukrito nuo aukštos pakylos ir susižeidė galvą. Tačiau medikai neskubėjo operuoti. Maža to – nebuvo laiku padaryti tyrimai kompiuteriniu tomografu ir todėl nepastebėti smegenų pažeidimai.
Kai tai paaiškėjo, skubiai buvo atlikta operacija. Ji išgelbėjo vilniečio gyvybę, bet po jos jis nebeprabudo. Širdis plaka, plaučiai, kepenys, inkstai ir kiti organai dirba, tiktai sąmonė miega. Tai vadinamoji vegetacinė būklė.
Sveikas vyras, aktyvaus laisvalaikio mėgėjas, plaukiojęs burlentėmis ir vingiavęs kalnų trasomis, tapo priklausomas nuo kitų.
Tėvai nenuleidžia rankų ir nepraranda vilties sulaukti stebuklo, nors per ilgus slaugos metus Gintaris neištarė nė vieno žodžio. „Bandėme visaip prakalbinti – kad tik kokį ženklą duotų – galbūt akimis pamirksėtų, ranką paspaustų. Kartais, atrodo, ima reaguoti, tarsi bendrauja. Bet taip tik atrodo... Tai tik mūsų noras”, – atsiduso A.Časas.
Nuo gulėjimo sunyko ne tik vyro raumenys, trapūs tapo ir kaulai. Kartą verčiant Gintarį lūžo koja. Sugipsuotas kaulas suaugo, bet koja nebesilanksto.
O jeigu Gintariui skauda? Ar tėvai tai supranta? „Ne, nieko. Tik tuomet, kai ima akimis vartyti, galvą sukioti, žinome, jog kažkas jam negerai”, – aiškino ligonio tėvas.
Gintarį buvo ištikusios kelios didelės krizės. Šeima ne kartą ruošėsi laidotuvėms.
„Jo būklė kiekvieną dieną kritinė. O mes gyvename nuolatinėje įtampoje – ko laukti rytoj? Ko laukti šiandien? Sūnaus gyvybė – tiktai mūsų ir medikų rankose. Mums labai pasisekė, kad šalia turime puikius gydytojus – prireikus iškart sulaukiame pagalbos”, – tikino A.Časas. Gintaris slaugomas Vilniaus universitetinėje slaugos ir ilgalaikio gydymo ligoninėje.
Pasakoja sūnui apie gyvenimą už palatos lango
Medikai pripažįsta, jog intensyvi kasdienė slauga turbūt daug svarbesnė, ir ją savo rankose tvirtai laiko S.Časienė.
Po insultų sunkiai kalbanti, dūstanti, nebeturinti jėgų moteris pati kontroliuoja sūnaus priežiūrą. Būdama namuose ji nuolat skambina į ligoninę ir domisi, ar suleisti vaistai, ar Gintaris paverstas ant šono.
Nuo pirmų slaugymo dienų kiekvienas veiksmas aprašomas specialiame žurnale: kada ir kuo ligonis pamaitintas, kada paverstas ant kairiojo šono, kada – ant dešiniojo, kada ir kokie vaistai suleisti, kada zondai pakeisti. Prirašyta stirta žurnalų galėtų tapti puikiausiu slaugos vadovėliu.
Palatoje kabančiame grafike pažymėta, kurią valandą pacientą paversti ant kairiojo, kada – ant dešiniojo šono ar nugaros.
Tėvai patys ruošia jam maistą, verda ir trina sriubas, spaudžia sultis ir leidžia per zondą tiesiai į skrandį.
Jeigu Gintaris šiandien pabustų, neturėtų jaustis svetimas šiame pasaulyje – jis nuolat apsuptas savų žmonių.
Nors tėvai ir nežino, ar jis girdi, pasakoja Gintariui apie viską – kaip auga vaikai, kaip gyvena giminės ar draugai, kas naujo pasaulyje. Gintario sūnus ir duktė užaugo lankydami tėvą. Kai ištiko nelaimė, jiems buvo tiktai septyneri aštuoneri.
