Moterį pravirkdė medikų abejingumas dėl sunegalavusio vyro

„Prieš kelias dienas perskaičiau internete straipsnį apie nuo insulto mirusią keturių vaikų motiną, kuri buvo nuvežta į Biržų ligoninę. Jai, ištiktai insulto, pastatė tik lašinę ir išleido namo.

Noriu pasakyti, jog tai vyksta ne tik Biržų, bet ir Marijampolės ligoninėje.

Kas darosi su mūsų ligoninėmis? Kokia čia medicinos reforma, kai visiškai nesirūpinama žmonėmis?“ – jaudindamasi pasakojo Zina.

Moteris teigė, jog vieną rytą jos vyras sunerimo.

„Kas man atsitiko? Keistai jaučiuosi“, – tąsyk Ziną suglumino Povilo klausimai. Nesuprantama vyro būsena ją gąsdino.

„Ar mane pažįsti?“ – atsargiai pasiteiravo Zina. „Taip“, – patikino Povilas. „Ar turi šunį?“ – toliau tikrino sutuoktinio būklę moteris ir nustebo, išgirdusi neigiamą atsakymą, – Povilui nieko nesakė jo mylimo augintinio vardas.

„Tada aš vyrą įsisodinau į automobilį ir vežiau į Marijampolės ligoninės priėmimo skyrių.

Visu keliu (keliasdešimt kilometrų.– Red.) vyras nuolat manęs klausinėjo, kur važiuojame. Tik pasakau jam, jog į ligoninę, po akimirkos vėl to paties klausia. Buvo aišku, jog jam sutriko atmintis.

Man buvo labai neramu, stresą jaučiu iki šiol.

Ligoninėje mane sukrėtė požiūris į žmogų. Pati joje gulėjau prieš keliolika metų, kai dar nebuvo jokių reformų. Tai, ką dabar pamačiau, mane pribloškė“, – pasakojo Zina.

Priėmimo skyriuje ji su vyru sėdėjo gerą pusvalandį, kol sulaukė savo eilės. Zinai šis laikas prailgo kelis kartus. Povilas žmonos šimtus kartų klausinėjo to paties, moteriai keldamas vis didesnį nerimą.

Vyro būklė nei blogėjo, nei gerėjo, tačiau Zinai dėl to nebuvo lengviau.

„Galų gale mus priėmė. Pakilau eiti kartu su vyru, nes jis – visai be atminties, nieko negalėjo papasakoti medikams. Tačiau mane sustabdė slaugė: „Neikite, negalima, jus pakvies“.

Laukiau labai ilgai ir vėl bandžiau patekti pas vyrą. Nežinojau, nei kas jam yra, nei ką jam daro.

Vos nuėjau už skyriaus durų, mane vėl išvijo: „Eikite ir laukite. Jį apklaus, o jus gydytoja pakvies, jei reikės“. Keturis kartus bandžiau nueiti pasikalbėti su gydytoja ir savo vyru, tačiau nesėkmingai.

Dar dvi valandas laukiau. Niekas pas mane neišėjo, nieko nepasakė.

Po kiek laiko pro durų stiklą pamačiau kažkur nueinantį vyrą. Puoliau iš paskos į priėmimo skyriaus palatą. Joje gulėjo šeši žmonės su lašinėmis.

Tik spėjau pamatyti, jog Povilas jau atsigavęs, ir man vėl buvo liepta išeiti.

Slaugės vis žadėjo, jog pas mane ateis gydytoja, kuri dabar labai užsiėmusi. Nepasakyčiau, jog tuo metu buvo atvežta daug ligonių.

Priimamajame išsėdėjau nuo pietų iki 17 val., apie vyro būklę nežinodama absoliučiai nieko.

Po kiek laiko žiūriu – ateina mano vyras su dviem popierėliais rankoje ir sako man: „Važiuojame namo“. Kaip tai namo? Nežinome nei diagnozės, nei ką daryti toliau, joks gydytojas nebuvo net priėjęs.

Vyras tvirtino, jog jam buvo liepta vykti namo. Pasižiūrėjau į jo atsineštus popierius. Tai buvo kraujo tyrimo lapelis ir nukreipimas pas šeimos gydytoją“, – pasakojo Zina.

Moteris nusprendė pati susirasti gydytoją ir buvo nemaloniai priblokšta.

Paaiškėjo, jog vyrą priėmusi medikė jau išėjo į namus, o ją pakeitusi negalėjo nieko pasakyti, kas buvo atsitikę Povilui, ką toliau jiems daryti.

„Patys turėjome nusistatyti diagnozę? Aš supratau, jog Povilą buvo ištikęs mikroinsultas, tačiau aš nesu medikė, negaliu realiai įvertinti vyro būklės ir grėsmių. O ką šeimos gydytojas iš kraujo tyrimo lapelio gali pasakyti?, – piktinosi Zina. – Buvau taip priblokšta, jog iš ligoninės išėjau verkdama, net vairuoti kiek laiko negalėjau“.

Moteris teigė, jog tuo pat metu iš ligoninės išėjo moteris, kuriai kaip ir Povilui buvo lašinamos lašinės.

„Ją gatvėje buvo ištikęs mikroinsultas. Moteris griuvo, stipriai nusibrozdino veidą. Iš priėmimo skyriaus ji buvo išleista, kaip supratau, irgi be informacijos, nes abi su dukra išėjo pečiais gūžčiodamos“, – prisiminė Zina.

Ji pasitarė su dukra ir Povilą nuvežė pas privačią gydytoją.

„Medikė mums pasakė viską, ką turėjome išgirsti ligoninėje. Įspėjo Povilą sunkiai nekelti, būti ramiai, išrašė vaistų ir įspėjo, jei būklė pablogėtų skubiai vykti vėl į priėmimo skyrių, kad būtų padaryta kompiuterinė tomografija.

Tokie priėmimo skyriai yra nereikalingi, geriau viskas būtų privatu – sumokėjai ir žinai, jog gausi pagalbą.

Suprantu, kad medikai geriau matė Povilo būklę, neprašiau jo guldyti į ligoninę. Bet nors pasišnekėti kas nors būtų teikęsis“, – pasakojo iki šiol nuoskaudą jaučianti Zina.

Privačiai dirbanti gydytojai jai pasiguodė, jog per popierizmą negali skirti reikiamo dėmesio pacientams. Nors darbas, regis, kompiuterizuotas, tačiau įvairių dokumentų rašymo popieriuje – apstu.

Zina kreipėsi į portalą lrytas.lt prašydama atkreipti dėmesį į nenormalią padėtį: „Gal jums pavyktų ką nors pakeiti šioje medicinos reformoje, nes mokesčių mokėtojams išlaikyti tokią mediciną visiškai nėra prasmės. Reikia atakuoti ministrą, kad tokių reformų nereikia. Jau geriau kunigų seminariją remti, vis tiek į ten (į dangų. – Red.) kelias“.

Povilas po jį ištikusio priepuolio atsigauna labai pamažu.

„Atmintis sugrįžo tik iš dalies. Kas keisčiausia, iš praeities jis prisimena tik gražius mūsų gyvenimo epizodus. Nieko nepamena apie buvusias nelaimes“, – stebėjosi Zina.

Priėmimo skyriaus ir skubios pagalbos skyriaus vedėja Danutė Voverienė penktadienį prieš savaitę buvusio paciento neprisiminė.

„Ligonį atlydėję namiškiai turi laukti laukiamajame. Tokia tvarka yra seniai. Gydytojas juos pasikviečia, jei iškyla reikalas.

Kai išleidžiame pacientą, informaciją visuomet suteikiame. Dėl jūsų minėto ligonio turėčiau pasižiūrėti į įrašus.

Mes aiškinamės kiekvieną atvejį, jei sulaukiame pretenzijų „, – trumpai Z.Pauliukonienės priekaištus pakomentavo gydytoja D.Voverienė, pasiteisinusi, jog jos laukia daug ligonių. ˙