Per pastaruosius 20 metų Santariškių klinikose nebuvo nė vieno atvejo, kad gydytojas užsikrėstų nuo paciento hepatitu C ar ŽIV.
Santariškių klinikose yra apie 5 tūkstančiai darbuotojų. 2013-aisiais buvo tik 55 pranešimai apie įvykusius incidentus.
„Tai ledkalnio viršukalnė. Mūsų klinikose atliekama šimtai tūkstančių chirurginių procedūrų, ir nors medikai įsiduria adata, įsipjauna skalpeliu ar vieni kitiems kuo nors baksteli, jie mano, kad neužsikrės, kad jų tai nepalies“, – teigė gydytoja A.Macijauskienė.
Apie 84 proc. apklaustųjų teigė negalėję išvengti nelaimingo atsitikimo, o 16 procentų atsakė, kad buvo sužaloti dėl kitų kaltės ir neatsargumo.
Medicinos literatūroje nurodoma, kad mikrotraumų dažnis universitetinėse ligoninėse kur kas didesnis nei kitose gydymo įstaigose.
Pavyzdžiui, Virdžinijos (JAV) universitetinėse klinikose šis rodiklis 100 lovų siekia 17–21 atvejus, o Santariškių klinikose – 4,6.
„Ar amerikiečiai dirba blogiau nei lietuviai, todėl susibado adatomis, įsipjauna odą skalpeliu? Ne, tokia išvada neteisinga. JAV medikai žino, kad praradę sveikatą neliks be pinigų. Atitinkamą sumą jiems sumokės draudimas, todėl jie stengiasi pranešti apie tokius sužalojimus“, – sakė A.Macijauskienė.
„Neturiu laiko“, „nesuprantu, kam to reikia“, „dar įrodys, kad pats esu kaltas“, – taip dažniausiai atsako medikai, paklausti, kodėl vengia pranešti apie patirtas mikrotraumas.
Hepatitas – tik viena iš infekcijų, perduodamų per kraują.
Iki 1993-iųjų juo užsikrėtę medikai – tai šalies medicinos elitas, dažniausiai kardiochirurgai, chirurgai, urologai, atlikę pirmąsias širdies, inkstų, kepenų persodinimo operacijas.
Jie dirbo tada, kai gydymo įstaigose buvo naudojami daugkartiniai švirkštai, daugkartinės adatos, nebuvo vienkartinių priemonių. Netgi medicinos prietaisų valymo ir dezinfekavimo, sterilizacijos reikalavimai anksčiau buvo ne tokie griežti.
„Dabar chirurgai dirba kitomis sąlygomis nei prieš 40–50 metų“, – teigė gydytoja A.Macijauskienė.
Tačiau tai nereiškia, kad medikus dabar aplenkia pavojai. 2007 ir 2008 metais užregistruota po vieną sužalojimą operacinėje, kai buvo atliekama operacija žmogaus imunodeficito virusą (ŽIV) turinčiam pacientui.
Susižeidę medikai buvo priversti vartoti antivirusinius medikamentus, jie buvo stebimi, o vienas jų – operacinėje susižalojęs rezidentas – buvo nušalintas nuo darbo operacinėje, todėl dirbo poliklinikoje. Tik po šešių mėnesių paaiškėjo, kad jis neužsikrėtė ŽIV.
