Klaidinga manyti, kad toksikologų globon patenka tik padauginę alkoholio nelaimėliai ar degradavę narkomanai. Įvairios dietos, apsukrių šarlatanų propaguojamos „detoksikacijos“ programos, netinkamas vaistų vartojimas, aklas tikėjimas liaudiškais gydymo metodais – tiesūs keliai į toksikologo kabinetą.
Daugybės žmonių gyvybę išgelbėjęs gydytojas toksikologas Robertas Badaras savo patirtį sudėjo į knygą „Toksikologo užrašai“.
Knyga atsirado iš „Lietuvos ryto" žurnalistės Danutės Jonušienės pokalbių su Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Toksikologijos centro vadovu R.Badaru. Joje medikas dalijasi savo įžvalgomis, patirtimi, pateikia naujausių mokslinių duomenų.
Toksikologų pacientais rizikuoja tapti ne tik alkoholį ir narkotikus vartojantys žmonės. Jais gali virsti ir grybautojai, egzotiškų augalų mėgėja. Toksiškais cheminiais junginiais neretai apsinuodijama buityje ir darbo aplinkoje. Ilgametę patirtį sukaupęs gydytojas pataria, kaip to išvengti ir ką daryti tada, kai išvengti nepavyksta.
Pateikiame ištrauką iš knygos:
„Nemėgstu klausytis išpažinčių, kai kas nors pradeda pasakoti, ko ir kiek kartų vartojo, leidosi į poodį ar veną, uostė ant galvos užsimaukšlinęs polietileninį maišelį, grūdosi į šnerves, o galiausiai užsimanė pasivaikščioti tilto turėklais ar užlipęs ant stogo paskraidyti, mat išvydo akinamą šviesą.
Svetimos išpažintys slegia, todėl sakau savo pacientams: „O šį epizodą praleiskime.“ Iš gailesčio motinos perka savo vaikams narkotikus. Manęs tai nestebina – instinktai labai dažnai valdo protą. Aš prie tokių dalykų esu pripratęs.
Manau, būtų prasmingiau skirti priverstinį gydymą ir taip padėti sergančiajam priklausomybės liga. Būna graudu, kai prikelti iš komos, naujai gimę ir vėl pradėję kvėpuoti savo, o ne dirbtiniais plaučiais ar atsigavę po insulto jie vis dar viliasi kada nors susiveikti dozę. Tokius žmones atpažįstu gatvėje.
Gydytojai neprikelia iš mirusiųjų, nes tai gali padaryti tik Dievas. Bet dėl ligonių padarysiu viską, kiek leidžia toksikologo pašaukimas, patirtis, žinios, Hipokrato priesaika.
Esu Toksikologijos centro vadovas. Kartais susimąstau, kuo skiriasi toksikologas nuo chirurgo? Jei chirurgas negali dirbti, iš karto pasitraukia iš ligoninės. Toksikologui neretai kritinis metas būna praėjus 8–10 metų nuo klinikinės praktikos pradžios. Nors darbas patinka, staiga pasidaro nepakeliamai sunku. Toksikologas kasdien susiduria su nusivylusiais žmonėmis, kurių dažnas nenori gyventi, siekia padaryti sau ką nors blogo. Yra toksikologų, kurie net 10 metų kankinasi, bet neišmoksta atsikratyti streso. Būkime atviri – chirurgai beveik nemato, kaip pacientas miršta. Po operacijos sunkiausi ligoniai perkeliami į reanimacijos skyrių – net jei operacija pasisekė, nuo komplikacijų nė vienas nėra apsaugotas.
Toksikologija gimė anksčiau nei medicina
Nuodų ir nuodijimosi istorija sena kaip žmonija. Mūsų protėviai buvo gudresni ir išradingesni nei mes. Jie kur kas mažiau blaškėsi. Nors neturėdavo po ranka popieriaus skiautės, ant kurios galėtų užsirašyti nuodingų medžiagų cheminę sudėtį, mokėjo aptikti gamtoje tai, ko jiems labiausiai reikėdavo.
Kas yra nuodai? Kaip žmonės juos vartodavo? Kokiems tikslams? Kas būdavo nuodytojų aukos? Atsakydami į šiuos klausimus, istorijoje rasime ne tik pasiaukojančių medikų, bet ir nusidėjėlių, nedorėlių, garbėtroškų, kurie siekė savo tikslų ir šalino iš kelio konkurentus.
Nesuvaldomos aistros, pripažinimo siekis, noras įsitvirtinti ir valdyti pasaulį skatino ieškoti medžiagų, kurios gali amžiams užmigdyti neklusnius pavaldinius ir konkurentus.
Kiekviena gentis turėjo medžiagų, padedančių atsipalaiduoti, keisti sąmonės būseną, praskaidrinti nuotaiką, sukelti ekstazę. Tai susiję su žmogaus prigimtimi, nepasotinamu poreikiu patirti naujų įspūdžių. Cheminių medžiagų vartojimas turi gilias šaknis, susijusias su religija, tikėjimu, ritualiniais papročiais. Šios medžiagos būdavo vertinamos kaip ypatingos, padedančios iškviesti protėvių dvasias
Mano autoritetas medicinos srityje yra Paracelsas (1493–1541), gimęs Einzydelne, Šveicarijoje. Tikrasis jo vardas – Philipus Aureolus Theophrastus Bombastus von Hohenheimas. Ambicingas medikas vėliau pasivadino Paracelsu, norėdamas savo žiniomis prilygti romėnų gydytojui enciklopedininkui Aului Kornelijui Celsui, kuris, anot jo, vienintelis išmanė mediciną.
O apie Aviceną ir Hipokratą Paracelsas buvo nekokios nuomonės: „Mano batai daugiau nusimano apie mediciną negu šie gydytojai.“
Paracelsas. Šis medikas apibendrino ne tik savo, bet ir Europos patirtį. XVI amžiuje dar nebuvo tokių medicinos sričių kaip kardiologija, chirurgija.
Sakyčiau, medicinos priešaušryje Paracelsas kūrė toksikologijos vadovėlį, nes nuodai jau tada buvo paklausi prekė. Todėl iškilo praktinė būtinybė apibendrinti medicinos žinias. Žinoma, Paracelsas nebuvo pirmas, kuris ėmėsi šio sunkaus darbo, nes žinios apie nuodus būdavo perduodamos iš kartos į kartą, tačiau jis tai darė sistemindamas.
Lietuva - drąsi šalis
Sveiki atvykę į kepenų cirozės klubą. Yra tokia puiki lietuviška greitakalbė – „Geri vyrai geroj girioj gerą girą gėrė“.
Jei žodį „gira“ pakeistume į žodį „samanė“, manau, prasmė nepasikeistų. Visais laikais Lietuvoje žmonės varė samanę ir kažkaip išgyveno. Alkoholio vartojimas susijęs su mūsų buitimi ir būtimi. O gal aš klystu?
Svaigalai pridaro daug bėdų, bet pripažinti, kad kenti nuo alkoholizmo, Lietuvoje nemadinga. Šią bėdą gali turėti nebent koks nors talentingas ir visiems žinomas scenos žvaigždūnas, pavyzdžiui, vienas talentingiausių aktorių Vytautas Šapranauskas.
Galėjusi prajuokinti iki ašarų 54 metų scenos, kino ir televizijos laidų garsenybė pasitraukė iš gyvenimo 2013-ųjų balandžio 18-ąją. V. Šapranauskas palūžo, tragiškai nutrūko jo likimo siūlas. Manoma, aplinka kalta, nes niekas negelbėjo.
Atvirai prisipažinti, kad esi priklausomas nuo alkoholio, reikia didelės drąsos, o tokių žmonių Lietuvoje beveik nėra, nors kadaise stengėmės įpiršti pasauliui reklaminį šūkį: „Lietuva – drąsi šalis.“
Vienas pirmųjų prabilęs, kad keli alkoholio lašai gali atverti pragaro vartus, – parlamentaras Rokas Žilinskas. „Aš turiu didelę bėdą. Man alkoholis – neįveikiamas priešas“, – yra sakęs Rokas. O juk priklausomybė nuo alkoholio – vis dar tabu viešose diskusijose.
Tokia priklausomybė netgi nelaikoma liga, mums vis dar atrodo, kad pakanka girtuoklį sugėdinti, pabarti, pagrasinti atleisti iš darbo, ir problemos nebeliks.
Sumanęs Vilniaus tarptautiniame oro uoste keistomis aplinkybėmis paskaityti Šv. Raštą vienas politikas tapo pajuokos objektu. O nuo kada civilizuotoje visuomenėje tyčiojamasi iš ligonių?
Toks negailestingumas ir piktdžiugiškas noras paniekinti kitą žmogų – labai blogas visuomenės bruožas.
Ir dar – Lietuvoje geria kaimiečiai, o šalies verslo ir politikos elitas, šmėžuojantis televizoriaus ekrane, gink Dieve, neturi bėdos dėl alkoholio.
Tačiau apsilankius ir pasidomėjus, kas ilsisi tautos panteonu vadinamose Antakalnio kapinėse, ypač Menininkų kalnelyje, alkoholio aukoms suskaičiuoti neužtektų rankų ir kojų pirštų.
Degradavusių, bet menininkų. Kita vertus, svaigalų vartotojai gali nuversti kalnus ir išgarsinti tėvynę, juk organizmas būna stiprus tol, kol susidėvi.
Gimdyvės rekordas - 2 promilės kraujyje
Vakarėlių ir pobūvių kultūra, įsitvirtinusi Lietuvoje vos per keletą dešimtmečių, – tikra kančia priklausomybę nuo alkoholio turintiems žmonėms. Pobūviuose jie kukliai geria mineralinį vandenį ir sultis. Ištvermingi žmonės svaiginasi slapčia ir vienumoje, jiems nebūtini butelio draugai. Nereikia didelių mokslų, kad žmogus įsitikintų, ar gali išsiversti be alkoholio, ar ne.
Siūlau testą – 40 dienų nevartoti alkoholio. Aš tokį testą tęsiau dvejus metus. Nieko baisaus neatsitiko, man buvo įdomu išsiaiškinti, ar sugebu gyventi blaiviai. Likau gyvas. Kviečiu ir kitus įsitikinti, kad gali išsiversti be svaigalų, nesvarbu, kokios susiklostytų aplinkybės.
Norint sužinoti, ar negresia priklausomybė nuo alkoholio, nėra kiekybinio kriterijaus. Kai žmogus palūžta ir netenka valios, ne jis renkasi, o alkoholis renkasi jį. Visada galima sugalvoti įvairių pasiteisinimų, kodėl smagu išlenkti taurelę. Juk lengviausia suversti kaltę aplinkai.
Alkoholizmo polinkis gali būti genetiškai perduodamas iš kartos į kartą.
Kartais atėjęs į pasaulį kūdikis, dar neparagavęs nė lašo velnio lašų, būna jau pasmerktas. Tai – apsigimimas, vadinamas vaisiaus alkoholiniu sindromu.
Užsienio mokslininkų tyrimai rodo, kad apie 75 proc. vaisingo amžiaus moterų vartoja alkoholį, dalis jų neatsisako alkoholio net nėštumo metu. Kad nėščiosios svaiginasi alkoholiu, žinoma nuo senų laikų – apie tai rašė Aristotelis, Platonas, Plutarchas, netgi Biblijoje yra užuominų apie šį reiškinį.
Dar antikos laikais pastebėta – jei būsimos motinos vartodavo alkoholį, gimdavo silpnesni ir mažesnio svorio kūdikiai. 1720–1750 metais Anglijoje kilo džino epidemija – alkoholis atpigo ir tapo nesunkiai prieinamas. Jo nevengė ir nėščiosios.
Tuo metu šalyje sumažėjo gimstamumas, registruota daugiau naujagimių ir kūdikių mirties atvejų. Praėjus dar keliems šimtams metų, 1910-aisiais, suomių mokslininkai įrodė, kad moterys, vartojančios alkoholį, kur kas dažniau patiria persileidimą ar pagimdo negyvą kūdikį.
1968 metais Prancūzijoje buvo aprašytas alkoholio poveikis besivystančiam embrionui ir vaisiui – tai ir buvo pavadinta vaisiaus alkoholiniu sindromu. Medicinos mokslas sukaupė daug duomenų, įrodančių, kas atsitinka naujagimiui, jei besilaukianti moteris negali atsispirti alkoholio pagundai. Vaisiaus alkoholinį sindromą nesudėtinga nustatyti.
Daugeliu atvejų pastebimi tik maži nukrypimai nuo normalaus kūdikio vystymosi – tai gali būti hiperaktyvumas, nesugebėjimas sukaupti dėmesio, vėliau gali užklupti mokymosi sunkumai, nesugebėjimas prisitaikyti prie naujų sąlygų, sulėtėjusi psichikos raida, kalbos, klausos, mitybos sutrikimai. Bet kartais vaisiaus alkoholinis sindromas gali vaikui reikšti prakeikimą – pasitaiko ir itin sunkių apsigimimų.
Degtinė - kaip motinos pienas
Kai Lietuvoje vienuose gimdymo namuose naujagimio kraujyje buvo aptiktos 2 promilės alkoholio, nustebo net daug matę medikai. Nesuprasdama, kas atsitiko, gimdyvė tik tei- sinosi, kad bijodama artėjančių sąrėmių tą dieną išgėrė dvi stiklines sidro.
Jos kraujyje buvo aptikta 1,7 promilės alkoholio. Apnuodytas jos kūdikis vėliau gali turėti rimtų sveikatos sutrikimų, nes vaisiaus alkoholinis sindromas – žymė visam gyvenimui.
Pasaulinė sveikatos organizacija 2014-aisiais paskelbė, kad Lietuva pagal alkoholio vartojimą užėmė trečią vietą pasaulyje – vyresniam nei 15 metų mūsų šalies gyventojui tenka 15,4 l grynojo alkoholio.
Netingėkime skaičiuoti toliau – gausime menkai guodžiančią išvadą, kad kiekvienas gyventojas per metus išgeria 80 litrų degtinės. Šiose lenktynėse mus aplenkė tik Moldova (16,8 l) ir Baltarusija (17,5 l). Mes nugarą parodėme netgi Rusijai (15,1 l), kurios gyventojams degtinė kaip motinos pienas.
Mėgstu cituoti anglų profesoriaus D. Nutto darbus, nes jis nevynioja tiesos į vatą. D. Nuttas – vienas didžiausių autoritetų. Šis mokslininkas teigė, kad Didžiosios Britanijos visuomenei daugiausia kainuoja alkoholis, o ne heroinas, kokainas ar kiti narkotikai.
Tokios išvados daug kam nepatiko, D. Nuttas neteko vietos valstybės tarnyboje. Jis dėl to nenusiminė, tik pasakė: „Negaliu klastoti tyrimo duomenų.“ Šiais laikais net moksle vyrauja konformizmas, o D. Nuttas tapo sąžiningo tyrėjo pavyzdžiu. Jis nustatė, kad 2011 metais Didžiojoje Britanijoje, įvertinus mirčių skaičių, finansinius nuostolius, smurto atvejus, daugiausia bėdų pridarė šios cheminės medžiagos: pirmoje vietoje alkoholis, antroje – kokainas, trečioje – heroinas, ketvirtoje – metamfetaminas, penktoje – krekas.
„Šį nuodą surasti labai sunku. Be to, niekas jo neieškos“, – taip viename seriale vaidinantis privatų seklį Šerloką populiarus britų aktorius Benedictas Cumberbatchas kalbėjo apie apsinuodijimą arsenu, kurio buvo įdėta į sportinius batus.
Tai tinka ir kalbant apie mirtiną apsinuodijimą alkoholiu. Mes matome ledkalnio viršūnę, o didžioji dalis priežasčių, dėl kurių miršta apsinuodiję žmonės, lieka po vandeniu. Įvairiose šalyse skiriasi tik iškilusi virš vandens ledkalnio viršūnė.
