Tuo tarpu grupėje žmonių, kurių uoslė susilpnėjo nesmarkiai, per tokį patį periodą mirė 19 procentų dalyvių, o žmonių, kurių uoslė visai nenukentėjo, grupėje – tik 10 procentų, rašoma žurnale „PLOS ONE“.
Uoslės praradimo pavojai yra „įspūdingai“ dideli, sakė tyrėjai, kurie nurodė, kad uoslės disfunkcija geriau prognozuoja mirtingumą nei širdies nepakankamumo, vėžio ar plaučių ligos diagnozė.
Tik pažeistos kepenys yra aiškesnis besiartinančios mirties požymis.
„Manome, kad uoslės praradimas yra tarsi kanarėlė akmens anglies šachtoje, – sakė pagrindinis studijos autorius Jayantas Pinto, dėstantis chirurgiją Čikagos universitete. – Jis tiesiogiai nesukelia mirties, bet yra pranašas, ankstyvas perspėjimas, kad kažkas labai blogai. Mūsų išvados gali aprūpinti naudingu klinikiniu testu, greitu ir nebrangiu būdu didžiausios rizikos pacientams identifikuoti“.
Kaip tiksliai uoslės praradimas yra susijęs su mirtimi, neaišku.
„Žinoma, žmonės nemiršta vien dėl to, kad pakenkta jų uoslė“, – sakė kita studijos autorė Martha McClintock.
J.Pinto pridūrė: „Iš visų žmogaus pojūčių uoslė yra labiausiai neįvertinama – tol, kol jos nebelieka“.
Minimas tyrimas buvo dalis projekto „National Social Life, Health and Aging Project“ (NSHAP) – pirmo žmonių namuose atlikto socialinių santykių ir sveikatos tyrimo, kuriame dalyvavo padėtį visoje šalyje atspindinti vyrų ir moterų nuo 57 iki 85 metų grupė.
Per pirmąjį NSHAP etapą, vykusį 2005-2006 metais, profesionalų komandos iš Čikagos universiteto ištyrė per 3005 dalyvius – matavo jų gebėjimą atskirti penkis aiškius, paplitusius kvapus.
Per antrąjį etapą 2010-2011 metais buvo patikrinta, kurie dalyviai dar yra gyvi. Nustatyta, kad per tuos penkerius metus mirė 430 žmonių (12,5 proc.), o 2565 dar buvo gyvi.
