– Kokių mitų ir stereotipų apie sveiką gyvenseną tenka išgirsti iš sporto klubų lankytojų?
– Įvairius mitus apie mitybą ir fizinį aktyvumą bandau išsklaidyti ir savo knygoje. Kartais nekyla jokio noro juoktis, nes kaip šios srities profesionalas suprantu, kodėl žmonės patiki vienais ar kitais dalykais.
Įsivaizduokite tokias situacijas: moteris, norėdama sulieknėti, vakarais valgo vaisius; norėdami numesti svorio nuo pilvo, prieš eidami į sporto salę žmonės apsivynioja polietleno plėvele. Ne kartą teko matyti, kaip prieš lipdami ant bėgtakio žmonės bando apsivynioti pilvą kuo nors šildančiu. Būna tokių atvejų, kai žmogus nuoširdžiai sportuoja, deda daug pastangų, lanko treniruotes, bet visai nepaiso ką valgo ir, užuot pasiekęs norimo rezultato, gauna priešingą.
– Ar tiesa, kad sveika mityba – prabangos dalykas?
– Eiti dažnai į sporto salę ir sveikai maitintis – tam tikra prasme yra prabangos dalykas. Ekologiški produktai įprastai kainuoja keletą kartų brangiau. Pats maitinuosi įprastu maistu iš turgaus ar parduotuvės. Suprantama, kad valgyti daug kokybiškos vištienos, jautienos, šviežių vaisių ar daržovių yra prabangos dalykas.
Visuomet galima sveiko maisto pigesnė alternatyva: užuot valgęs daug mėsos ar žuvies, kas yra brangu, gali rinktis kitus gyvulinės kilmės baltymus, tarkime, varškės ar kiaušinių, kurie ne mažiau vertingi. Daržovės ir vaisiai, atsižvelgiant į sezoną, nėra brangūs. Maitintis galima sveikai, gal nebūtinai taip skaniai ir įvairiai, bet tikrai nebrangiai.
– Esama žmonių, kuriems valgymas – vienas gyvenimo malonumų.
– Žmonės, kuriems valgymas yra vienas didžiausių gyvenimo malonumų, labai dažnai nuskriaudžia save ir atima iš savęs kitus malonumus. Jeigu žmogus labai mėgaujasi valgymo malonumu, tai vėliau taip į tai įsitraukia, kad niekas kitas su juo nenori turėti daugiau malonumų. Mano nuomone, valgymą kaip malonumą reikėtų gyvenime paaukoti tam, kad būtų kitų, įvairesnių, malonumų.
Gyvenime paaukojau daug: atsisakiau vakarėlių, pabaigiau studijas nebuvęs nė viename „tūse“, negaliu mėgautis tam tikrais patiekalais, bet padariau daug kitų svarbių dalykų. Man 33 metai ir jau esu padaręs tai, ko kiti žmonės gyvenime nepadarys: parašiau knygą, nusifilmavau filme, vadovauju sveikatingumo projektui ir netrukus vesiu „Mis Namibiją“.
– Kalbate, kad didžiųjų gyvenimo tikslų siekimas reikalauja aukų. Ką teko paaukoti dėl „Mis Namibijos“?
– „Mis Lietuvą“, „Mis Latviją“... Iš tiesų tai dviejų panašių žmonių, kurie turi bendrus tikslus ir vertybes, susitikimas. Juk nepanašu, kad sportininkas labai susižavėtų ir norėtų vesti čeburekų kepėją ar merginą, kuri mėgsta pagerti alaus ar parūkyti žolės. Ir atvirkščiai, naivu manyti, kad tokios moterys norėtų gyventi taip, kaip aš.
Pasirenkame žmones, draugus ir antrąją pusę panašius į save, tik taip galime jaustis visaverčiais ir vieni kitus papildyti. Noriu tik pasakyti, kad jei gyvenime nepaaukojate mažų malonumų, negalite pasiekti didelių.
– Savo vestuves planuojate švęsti Afrikoje. Kokie pasiruošimo rūpesčiai kamuoja?
– Apie vestuves aš daug nežinau. Vestuvių pati ceremonija ir šventės organizavimas visada labiau domina nuotaką. Štai jei mes būtume lesbiečių pora, tai aš tomis vestuvėmis domėčiausi taip pat, kaip ir mano žmona.
Sąmoningai stengiuosi nežinoti, kas toje šventėje vyks, kiek svečių ir kokio dydžio tortas. Niekada Afrikoje nebuvau, tad vargu ar galėčiau iš Vilniaus dar ką nors organizuoti. Tai, kas manęs laukia, man bus staigmena. Tiesa, man buvo pasakyta, kuo turiu apsirengti, tai šis klausimas jau išspręstas.
– Ar ši kelionė ir bus pirmasis susitikimas su žmonos šeima? – Žmonos tėvus gyvai sutiksiu pirmą kartą, iki tol esame bendravę internetu.
– Kada tikitės gandrų?
– Gandrai paprastai parskrenda pavasarį... Iš tiesų nežinau, kada tie gandrai mus aplankys. Esu žmogus, kuriam artimos tradicinės vertybės ir gana konservatyvus požiūris, tad manau, kad vaikai turi gimti šeimoje.
