Respublikinės Šiaulių ligoninės viešųjų ryšių specialistės Zitos Katkiens teigimu, kai gydomoji arba gyvenimą prailginančioji medicina jau netikslinga, dažnas pacientas vyksta namo, taip ir nesulaukęs paliatyviosios pagalbos, kuri užtikrintų geresnę gyvenimo kokybę ne tik pacientui, bet ir jo šeimai.
Chemoterapijos skyriaus gydytojas chemoterapeutas Leonidas Gatijatulinas ligoninės gydytojams pristatė paliatyviosios pagalbos svarbą ir pasidalino pasaulyje patvirtinta patirtimi, rūpintis mirštančiaisiais.
Paskutinės gyvenimo valandos
Paskutinėmis gyvenimo dienomis ir valandomis sunkios būklės onkologine liga sergantis žmogus dažnai kenčia fiziškai, emociškai ir dvasiškai.
Pasak gydytojo onkologo L. Gatijatulino, atpažinti, jog pacientas įžengė į terminalinę ligos fazę (aktyvią mirimo fazę) - kritiškas momentas, nes turi būti planuojama tinkama paciento priežiūra, pereinanti į komforto priežiūrą arba paliatyviąją pagalbą. Net ir medikams tiksliai nuspręsti, kada pacientas pradėjo aktyviai mirti, nelengva.
Dažniausiai nesuvokia ir patys pacientai, jog miršta. Anot gydytojo, per ilgai taikant standartinį gydymą, paciento būklė gali net blogėti, todėl gydantis gydytojas turi būti labai pastabus.
Fiziologiniai organizmo pokyčiai ištinka kiekvieną mirštantįjį. Paskutinėmis gyvenimo dienomis ar valandomis ima varginti dusulys, pykinimas ar vėmimas, apima nerimas ar net pasireiškia agresija, garsėja kvėpavimas, ištinka delyras - sąmonės ir pažinimo funkcijos sutrikimas bei daugelis kitų požymių, kuriuos puikiai žinantis gydytojas teisingai nuspręs, kada pacientui gydymas nebereikalingas.
Kaip pasitikti mirtį?
Apklausos, kurioje dalyvavo gydytojai, slaugytojos, socialiniai darbuotojai, dvasininkai, pacientai, netekę šeimos narių, slaugos namų darbuotojai, dalyviai patvirtino pagrindinius bruožus, kaip žmogaus išėjimas yra orus. Pasak L. Gatijatulino, labai svarbu, kad žmogus nekęstų skausmo, būtų priėmęs aiškų sprendimą, pasiruošęs mirčiai, atsisveikinęs su artimaisiais. Ypač šiuo laikotarpiu svarbu išsaugoti pagarbą asmenybei.
Pasak L. Gatijatulino, paskutinėms gyvenimo valandomis Respublikinės Šiaulių ligoninės onkologijos klinikos pacientams teikiama paliatyvi pagalba drauge su taikomu gydymu.
Tiems pacientams, kurie miršta ligoninėje, taikomas paliatyvusis gydymas paskutinėmis gyvenimo dienomis.
Tada suintensyvinama simptomų priežiūra ir kontrolė, optimaliai pagerinamos paskutinės gyvenimo valandos.
Tam nutraukiami nereikalingi vaistai, maitinimas, infuzijas, hemotransfuzijos. Lieka tik vaistai simptomams malšinti, o pagrindinis dėmesys skiriamas ligonio slaugai.
Anot mediko, daroma viskas, kad mirštantysis jaustųsi gerai, kad būtų informuoti paciento giminaičiai.
Hospisai – kokybiška priežiūra
Sunkiai sergančiųjų ir paskutines dienas gyvenančiųjų ligonių gyvenimo kokybei gerinti, suteikti jiems specializuotą ir rūpestingą medicinos, psichologinę, pedagoginę, dvasinę ir socialinę globą, prieš penkis dešimtmečius pradėti kurti hospisai Anglijoje. Jie kuriami ir Lietuvoje.
Pasak gydytojo L. Gatijatulino, šiuolaikinis hospisų judėjimas prasidėjo kaip atsakas blogai mirštančiųjų pacientų priežiūrai.
Hospisas - tai sveikatos priežiūros teikimo modelis pacientams, esantiems terminalinėse ligų stadijose, kai gydomoji arba gyvenimą prailginančioji medicina jau netikslinga, tačiau reikalinga kokybiška priežiūra.
Pagrindinis dėmesys skiriamas skausmui gydyti, teikiama psichologinė pagalba ne tik pačiam pacientui, bet ir jo artimiems.
Visa pagalba - paliatyvi
Kai nebesitikima, kad onkologinis ligonis pasveiks, jam ir skiriama paliatyvioji pagalba – ligos simptomų gydymas bei priežiūra, kurią atlieka specialistų komanda. Jos tikslas- užtikrinti kuo geresnę gyvenimo kokybę tiek pacientui, tiek jo šeimai.
Taigi, visą hospiso pagalbą galima vertinti kaip paliatyviąją pagalbą, tuo tarpu paliatyvi pagalba gali būti suteikiama ne tik hospise. Ji gali būti teikiama visą ilgos lėtinės nepagydomos ligos laikotarpį, net kartu su gydomąją medicina (spindulių terapija, chemoterapija, chirurginiu gydymu).
Deja, daugelis pacientų, gulinčių mirties patale, nesulaukia reikiamos pagalbos ir miršta ne paliatyviosios pagalbos skyriuose. „Suteikti reikiamą priežiūrą mirštančiam pacientui – didžiulis iššūkis klinicistui, nes pacientui reikalinga subtili simptomų priežiūra, taip pat šeimai reikalingas palaikymas. Juolab, kad pagalba nesibaigia po paciento mirties.Ji tik prasideda, kai pranešama žinia šeimai, ir tęsiasi šeimos gedėjimo metu“, - sako medikas.
Tyrimų rezultatai rodo, jog dauguma pacientų pageidautų mirti namie. Taip teigia 59-81 proc. bendros populiacijos žmonių ir 49-91proc. - onkologinių pacientų.
Tačiau realiai Amerikoje ir Anglijoje tik 25 proc. miršta namie, o 53-65 proc. mirčių įvyksta ligoninėse.
„Deja, nei ligoninėse, nei slaugos namuose dažniausiai paliatyvioji pagalba nesuteikiama, todėl mirtis ligoninėje ar slaugos namuose asocijuojasi su didesniu emoconiu diskomfortu, stresu, blogesne gyvenimo kokybe gyvenimo pabaigoje, na ir ilgesniu šeimos narių gedėjimu“, - teigia medikas ir pastebi, jog apie 20 proc. mirčių atvejų įvyksta pacientą transportuojant iš ligoninės namo ar į slaugos namus.
Todėl labai svarbu gydytojui pažinti paciento gyvenimo trukmę ir mažinti mirčių skaičių ligoninėje bei suteikti galimybę mirti tinkamoje vietoje.
