Daug kas stebisi, kodėl Lietuvoje pritrūksta kraujo, jeigu šalyje niekas nekariauja. Bet kasdien šalyje vyksta karas dėl gyvybės – bent 200 donorų turi paaukoti kraujo, kad jo nepritrūktų būtinajai pagalbai, skubioms operacijoms, sužalotiems žmonėms, nukraujavusioms gimdyvėms, onkologiniams ligoniams.
Karas už gyvybę vyksta kasdien, o geresnio vaisto už kraują dar niekas nesugalvojo.
Tai brangus vaistas, nes daug kainuoja tyrimai. Reikalavimai donorų kraujo saugumui griežti ne tik Europos Sąjungoje, bet ir daugelyje pasaulio regionų.
Deja, nuo kraujo donorystės dažną vis dar stabdo mitai ir prietarai. Kad nėra ko nuogąstauti, savo pavyzdžiu rodo Nacionalinio kraujo centro darbuotojai. Visi jie, jei sveikatos būklė gera, yra savanoriai kraujo donorai.
Kraujo aukoja ne tik gydymo įstaigų, bet ir Sveikatos apsaugos ministerijos vadovai.
Ministrė R.Šalaševičiūtė puikiai jaučiasi ne tik galėdama dovanoti kraujo tiems, kuriems to labiausiai reikia. Ministrė neabejoja, kad kraujo donorystė padeda išlikti sveikai ir energingai.
Ji įsitikinusi – jei tik leidžia sveikata, kiekvienas žmogus turi būti ne tik kraujo donoru, bet ir pritarti tam, kad po jo mirties organai atitektų sunkiai sergantiems ligoniams.
Šiuo metu netrūksta galimybių paskatinti žmones už kilnų poelgį. Sveikatos apsaugos ministerijoje svarstoma galimybė vietoj piniginės kompensacijos donorams pasiūlyti brangius kraujo tyrimus.
„Galbūt kraujo donorams verta taikyti išsamius ir brangiai kainuojančius tyrimus? Tai galėtų būti paskatinimas aukoti kraujo. Kita vertus, gali atsitikti taip, kad dalis donorų, kuriems vietoj pinigų siūlysime nemokamai atlikti tyrimus, gali jų nepageidauti. Todėl kiekvieną žingsnį reikėtų apgalvoti, sutvarkyti teisiškai, kad niekam nekiltų įtarimų, kad kažkas nori pasipelnyti“, – sakė ministrė.
Yra keli svarbūs uždaviniai, kurie padėtų Nacionaliniam kraujo centrui kurti neatlygintinos donorystės tradicijas.
Kad persitvarkiusi įstaiga galėtų užtikrinti pasaulinius saugumo ir kokybės standartus atitinkančių kraujo komponentų pristatymą į gydymo įstaigas, būtina sukurti kitokį finansavimo modelį.
Diegiant visuomenės pasitikėjimą kraujo donorystės sistema svarbu, kad joje nedalyvautų privatus kapitalas. Juk niekas Europoje nepardavinėja širdies, inksto, ragenos ar kraujo.
R.Šalaševičiūtė tikino, kad buvo pasimokyta iš skandalo, kai privati bendrovė išveždavo kraujo plazmą į užsienį neva vaistams gaminti, o pagamintų medikamentų neparveždavo, nors Valstybinė ligonių kasa už tai sumokėdavo.
Kraujo donorystės srityje per metus nuveikta nemažai, tačiau dar liko daug neišspręstų problemų, susijusių su Nacionaliniu kraujo centru. Iki šiol šiai įstaigai nėra suteiktas nacionalinis statusas, kuris prilygintų šią įstaigą respublikinio lygmens stacionarioms viešosioms įstaigoms.
Taip pat reikėtų keisti mokėjimo už kraujo komponentus tvarką, nes ši nepasiteisino – liko daug neaiškumų dėl gydymo įstaigų atsiskaitymų su Nacionaliniu kraujo centru už pateiktus kraujo komponentus.
Dar vienas svarbus žingsnis – naujų tradicijų diegimas. Vos per kelis mėnesius Nacionalinis kraujo centras atvėrė kraujo surinkimo punktų duris Kaune ir Šiauliuose, įžengė į Panevėžio prekybos centrą „Babilonas“.
Šiame padalinyje specialistai dirba kiekvieną dieną – nuo ryto iki vakaro, net sekmadieniais, nes tai patogi vieta, kur žmonės mėgsta leisti laisvalaikį.
Strategiškai gerai parinkta vieta netgi tapo donorų taku. Apskaičiavus vieno mėnesio rezultatus paaiškėjo, kad iki šio padalinio atidarymo Panevėžyje vos 25 proc. donorų sudarė neatlygintini kraujo donorai. Po mėnesio neatlygintinų donorų buvo beveik 80 proc., o spalio viduryje rodiklis šoktelėjo per 90 procentų.
Efektyvios pagalbos be kraujo donorystės neįsivaizduoja ir buvęs sveikatos viceministras E.Mačiūnas, tapęs donoru dar studijų metais. Tuomet būsimieji medikai, kraujo centre paaukoję kraujo, gaudavo taloną pietums. Dabar tokios tradicijos nebeliko, nors Medicinos fakultete studentų yra daug daugiau nei 1973–1979 metais, kai studijavo būsimas viceministras.
Vėliau dirbdamas Vilniaus rajone E.Mačiūnas taip pat keliskart davė kraujo ir už tai gavo padėką. O prieš keletą metų, kai jam pačiam prireikė širdies operacijos, jį gelbėjo ne tik chirurgai, bet ir kitų donorų kraujas.
Neseniai norėdamas paremti Ukrainą R.Mačiūnas kartu su savo žmona vėl aukojo kraujo. Taip pat pasielgė ir buvęs viceministras G.Černiauskas.
Yra žmonių, kurie duoda kraujo kas keletą mėnesių, jiems tai kaip organizmo atnaujinimas. Kita vertus, tai teikia tam tikros naudos – tiriant donorų kraują patikrinama labai daug rodiklių, padedančių įtarti slaptas ligas. Jeigu paaiškėtų, kad žmogus serga, jis iškart būtų nusiųstas gydytis.
Pavyzdžiui, didžioji dalis lėtinio hepatito atvejų išaiškėja atsitiktinai tiriant kraują. Žmonės gali ne vieną dešimtmetį sirgti ir nieko neįtarti. Apsisprendimas tapti kraujo donoru gali padėti aptikti hepatito virusą.
„Galiu garantuoti, kad donoro kraujas yra saugus, nes tikrinama kiekviena donacija“, – aiškino E.Mačiūnas.
Jis neslėpė, kad pagrindinė priežastis, kodėl norima atsisakyti kraujo donorystės už pinigus, tai rizikos grupei priklausantys asmenys, per kurių kraują gali plisti įvairios ligos.
Tokie asmenys nekantraudami laukia dienos, kada vėl galės duoti kraujo, nes jiems tai papildomos pajamos.
„Jei tą patį švirkštą naudoja keli asmenys, yra didelė rizika užsikrėsti ne tik hepatitais B ir C, bet ir ŽIV. Tokių asmenų neturėtų būti tarp kraujo donorų. Kodėl valstybė turėtų pirkti kraują tokių žmonių, kurie patys netausoja savo sveikatos?“ – svarstė pašnekovas.
E.Mačiūnas įsitikinęs, kad būtina populiarinti kraujo donorystę tarp jaunų, sveikų žmonių. Apie tai galėtų daugiau išgirsti žmonės, norintys įgyti vairuotojo pažymėjimą ir išklausantys skubiosios pagalbos kursą.
Lietuvos politikai, visuomenės veikėjai, pramogų verslo atstovai – visi galėtų paremti kraujo donorystės idėją, nes visuomenė nuo to tik laimėtų. Tai nieko nekainuoja, bet kitiems suteikia viltį pasveikti. Kur kas daugiau šalyje turėtų veikti ir mobiliųjų kraujo surinkimo punktų.
Aukodamas kraujo žmogus nežaloja savo sveikatos ir nesusiduria su jokiais pavojais. Taip teigė Nacionalinio kraujo centro direktorė Joana Bikulčienė.
Imant kraują naudojamos vienkartinės sistemos, taikomos visos apsisaugojimo priemonės, todėl centre neįmanoma pasigauti užkrato, plintančio per kraują. Čia taikomi aukščiausi higienos standartai.
Kraujo donorystė nealina žmogaus organizmo, ši medicininė procedūra neturi jokių pasekmių.
Lietuvoje, kaip ir kitose Europos Sąjungos šalyse, galioja tie patys reikalavimai – imama 450 mililitrų kraujo, dar papildomai 20 mililitrų kraujo tyrimams.
Tokia vienkartinė kraujo donacija apskaičiuota 50 kilogramų sveriančiam žmogui. Tiek mažiausiai turi sverti žmogus, norintis tapti kraujo donoru.
Paimtą kraujo kiekį organizmas atkuria vidutiniškai per du mėnesius.
Tačiau kiekvienas žmogus turi jausti savo galimybes.
„Tą dieną, kai imamas kraujas, mes patariame nesportuoti, pailsėti, gerti daugiau skysčių. Sakyčiau, organizmui netgi naudinga nuleisti kraujo, nes tai skatina naujo kraujo gamybą. Tai naudinga sveikatai – atsinaujina kraujo ląstelės, moterims gražėja oda. Greitesnė kraujo apytaka naudinga ir vyrams“, – tikino J.Bikulčienė.
