Sergantieji bronchine astma turi vartoti inhaliuojamus vaistus, tačiau pagal galiojančią recepto išrašymo tvarką, perkant vaistus dažnai kyla nesusipratimų: vaistai yra dažnai painiojami, keičiami, o tai gali būti kenksminga tiek sveikatai, tiek piniginei.
Pagal įstatymą vaistininkas privalo pasiūlyti vaistą, kurio priemoka yra mažiausia, tačiau inhaliatorių atveju privaloma ir apmokyti pacientą, kaip juo naudotis, įsigilinti į gydymo tikslus (simptominis ar palaikomasis). Visa tai dažnai virsta neteisingu inhaliuojamų vaistų vartojimu, o vėliau ir paciento būklės pablogėjimu. Kad ši problema būtų išspręsta, reikėtų arba užtikrinti, kad vaistininkas apmokytų pacientą, arba gydytojams būtų leista konkrečiai recepte įvardinti inhaliuojamus vaistus, kaip tai daroma su kitais specifinį vartojimą (naudojimą) turinčiais preparatais, pavyzdžiui, insulino ar biologinių preparatų atveju.
Trys inhaliatorių rūšys
Šiuo metu klinikinėje praktikoje naudojami trijų pagrindinių rūšių inhaliatoriai: dozuoti aerozoliniai, milteliniai inhaliatoriai ir sroviniai purkštuvai. Pastarieji dažniausiai naudojami ligoninėse arba reabilitacijos įstaigose.
Kuo skiriasi aerozoliniai ir milteliniai inhaliatoriai? Vaistas iš aerozolinio inhaliatoriaus į kvėpavimo takus patenka dėl aerozolio, kuris išpurškiamas kartu su vaistu iš inhaliatoriaus, įkvėpimo. Norint sėkmingai naudoti dozuotus aerozolinius inhaliatorius, reikia, kad sutaptų vaisto įpurškimas ir įkvėpimas, kuris turi būti lėtas ir gilus.
Milteliniuose inhaliatoriuose esantis vaistas sausų miltelių pavidalu patenka į kvėpavimo takus pacientui jo įkvepiant iš inhaliatoriaus. Veiksmų koordinacija nereikalinga, bet reikalingas tam tikras srovės įkvėpimo greitis (30/min), kad vaistas tinkamai patektų į kvėpavimo takus.
Netinkamas naudojimas tampa įpročiu
Pasak Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Pulmonologijos ir alergologijos centro vadovo prof. Edvardo Danilos, neaišku, ar pacientams trūksta informacijos, ar tiesiog sunku susigaudyti informacijos gausoje, kaip tinkamai naudoti inhaliatorius.
Vien dažniausiai naudojamų inhaliatorių yra apie dešimt rūšių, kiekvienas prietaisas turi savo ypatumus, iš vieno prietaiso lengva įkvėpti, į kitą reikia įdėti kapsulę, iš vienų reikia įkvėpti tolygiai, iš kitų – staigiai, stipriai. Nuo inhaliatorių priklauso, kiek vaisto pateks į plaučius, o kiek nusės burnaryklėje. Vieniems žmonėms tinka vienoks inhaliatorius, kitiems – kitoks.
Kaip naudotis inhaliatoriumi, turėtų išmokyti gydytojas arba tam tikslui apmokyta slaugytoja. E.Danila pastebi, kad nepriklausomai nuo to, kiek metų žmogus serga ir kaip ilgai naudoja inhaliatorių, klaidų tiek naujokai, tiek „patyrę“ ligoniai.
Klaidos gali būti labai reikšmingos. Dažniausia klaida yra ta, kad pacientas nenaudoja inhaliatoriaus taip, kaip nurodyta instrukcijoje. Nepakanka rekomenduoti perskaityti instrukciją, reikėtų ir parodyti, kaip tinkamai naudotis inhaliatoriumi, reguliariai patikrinti ir pakartoti.
Kitose šalyse atlikti tyrimai parodė, kad didelė dalis bronchine astma sergančių asmenų niekada neparodė savo gydytojui, kaip įkvepia vaisto, deja, ir gydytojas ne visuomet paklausia bei patikrina įkvėpimo taisyklingumą. O tai reikėtų periodiškai pakartoti, nes žmonės pamiršta kai kuriuos vartojimo ypatumus. Netinkamas naudojimas tampa įpročiu. galinčiu lemti nepakankamą gydymo veiksmingumą.
Tiesa, pasak E.Danilos, vaistininkams apmokyti astma sergančiuosius būtų sudėtinga, juk vaistinėse susidaro eilės, o apmokymui reikėtų skirti bent 20 minučių. Sprendimo būdai: už ligonio gydymą atsakingas šeimos gydytojas, gydytojas pulmonologas, jų pareiga prižiūrėti gydymą.
Įvairių šalių tyrimai rodo, kad nepagrįstas, ypač skubotas, sprendimas pakeisti vieną inhaliatorių į kitą – gali turėti neigiamų pasekmių.
Kaip rodo neseniai vienoje Europos Sąjungos šalyje atliktas tyrimas,pakeitus pacientui įprastą inhaliatorių, ligos kontrolė pablogėjo, nes ligoniai buvo įpratę prie konkretaus inhaliatoriaus modelio.
Skirtingai nuo daugelio vaistų, vaistai nuo bronchinės astmos susideda iš paties vaisto ir prietaiso, iš kurios vaistas patenka į plaučius. Todėl gali būti, kad tos pačios cheminės sudėties (cheminio vaisto pavadinimo) ir dozės vaistas, įkvėptas iš kito inhaliatoriaus turės kitokį poveikį. Jokiu būdu negali būti skuboto pakeitimo. Nerekomenduotina iš viso keisti inhaliatoriaus (ir vaisto), jei jį vartojant yra pasiekta ligos kontrolė, o nepageidaujamas vaisto poveikis minimalus ir priimtinas.
Pasigenda informatyvaus paaiškinimo
Lietuvos astmos klubų asociacijos vadovės Eglės Kvedaraitės teigimu, mūsų šalyje sergančių astma situacija yra nebloga, sergantiesiems skiriami pakankamai geri, nauji, šiuolaikiniai vaistai, naudojami visoje Europoje, mes galime džiaugtis, kad bent pagrindiniai vaistai yra kompensuojami 100 proc.
„Atrodo, kad sergantiems astma žmonėms, informacijos yra pakankamai daug, jos galima rasti internete bei bendraujant su kitais sergančiais žmonėmis. Galbūt vienas didžiausių trūkumų yra trumpa vizitų trukmė pas gydytojus, kuomet neįmanoma suteikti išsamios informacijos pacientui, pateikti gydymo planą ir apmokyti, kaip tinkamai naudotis inhaliatoriumi“, - sakė E.Kvedaraitė.
Pasak E.Kvedaraitės, žmonės pasigenda informatyvaus paaiškinimo, kaip tinkamai vartoti paskirtus vaistus, juk vien situacija, kuomet žmogui diagnozuojama astma – yra trikdanti, pacientas jaučiasi pasimetęs, negali tinkamai įsisavinti informacijos, tuo labiau, suvokti ir įsiminti, kaip vartoti vaistus.
Inhaliatorius ne visada naudojamas teisingai, pacientui atrodo, kad jis vaistus vartoja teisingai, tačiau kuomet gydymas neduoda rezultatų, patikrinama, kaip žmogus vartoja inhaliatorių ir pasirodo, jog daroma daug klaidų, kurios daro svarbią įtaką gydymui.
Tad diagnozavus astmą, pirmiausiai informaciją turėtų paaiškinti gydytojas, ir ne vieną kartą, informuotos turėtų būti ir slaugytojos, juk gydytojas ne visuomet turi pakankamai laiko.
Vaistininkas, šiuo atveju, taip pat turi būti susipažinęs su pagrindine informacija, jei reikėtų apmokyti žmogų, juk dažnas pacientas vaistinėje pasirenka pigesnę vaisto formą ir gydosi netinkamai.
Priežastys iki galo neaiškios
Prof. E.Danilos nuomone, sergančių bronchine astma žmonių situacija Lietuvoje yra gera. Mūsų šalyje astma diagnozuojama ir gydoma pagal tarptautinius standartus. Apie šią ligą informacijos yra tikrai pakankamai. Vaistai, skirti šios ligos gydymui, yra kompensuojami 100 proc.
E.Danila pasakojo, kad dažniausiai ši liga prasideda jauniems žmonėms, dar vaikystėje, bet pirmieji požymiai gali atsirasti ir vyresnio amžiaus žmogui. Bronchinė astma pasireiškia kosulio ir dusulio priepuoliais. Pirmieji požymiai paprastai atsiranda po virusinių infekcijų, kuomet pasireiškia švilpimas plaučiuose, kita vertus, gydytojas pabrėžia, kad astma gali būti ir be jokių akivaizdžių, išorinių priežasčių.
Kodėl susergama bronchine astma tiksliai nežinoma. Žinomi tik kai kurie provokuojantys veiksniai, bet jie nėra ligos priežastis. Ligos priepuolis dažniausiai pasireiškia sustiprėjusiu kosuliu, dusuliu, jautrumu aplinkos pokyčiams, įvairiems dirgikliams (dulkėms, kvapams ir kt.), atsiradusiu ar sustiprėjusiu švokštimu.
Prasidėjus priepuoliui, reikėtų įkvėpti greitai bronchus plečiantį vaistą. Priklausomai nuo priepuolio sunkumo, pačios ligos eigos, gali tekti padidinti inhaliuojamųjų gliukokortikosteroidų dozę, suvartoti geriamųjų gliukokortikosteroidų. Visgi, būtų labai gerai, jei kiekvienas bronchine astma sergantis ligonis su savo gydančiu gydytoju, gydytoju pulmonologu iš anksto aptartų ilgalaikį gydymo planą, tame tarpe ir veiksmų planą ligai paūmėjus ar ištikus priepuoliui.
Jeigu liga diagnozuojama laiku ir gydoma tinkamai, pasirenkami individualiai pacientui reikalingi vaistai, gydymas dažniausiai būna sėkmingas, liga kontroliuojama, tačiau visiškai išvengti astmos paūmėjimo neįmanoma. Susirgus virusine respiracine infekcija, didelė tikimybė, kad gali paūmėti ir bronchinė astma.
Jei gydymas nėra tinkamas, liga yra sunki, ilgainiui gali atsirasti komplikacijų (pavyzdžiui, plaučių fibrozė, bronchų struktūriniai pakitimai, bronchektazės). Laimei, sunki astmos eiga pasitaiko retai.
