Šiuo laikotarpiu įstaigos administracijai pavyko nusistatyti ilgalaikius Santariškių klinikų tikslus. Kuo tai naudinga ligoninei, ką gero Santariškių klinikoms davė restruktūrizacija ir administracijos reforma, papasakojo įstaigos vadovas akademikas prof. habil. dr. Kęstutis Strupas.
- Praėjusių metų pradžioje Santariškių klinikos juto dar iš 2013-ųjų paveldėtą finansinę įtampą. Ar šiuos metus ligoninė pradėjo bent kiek palengvėjusia skolų našta?
– Kiekvienos ligoninės administracijos tikslas – sudaryti tinkamas sąlygas savo darbuotojams. Tik tada jie galės dirbti ir vykdyti savo uždavinius. Todėl pernai nusistatėme ilgalaikius ligoninės tikslus, kurių sieksime artimiausius 5–10 metų.
Taip planuoti, žvelgiant į tolimesnę ateitį, įprasta visame pasaulyje. Tokį patį požiūrį patyriau Vokietijoje. Iš pradžių, beje, stebėjausi, kodėl kiekvienoje didelėje Vokietijos gydymo įstaigoje galvojama, kas bus po 20 metų. Tačiau tai, ką patyriau stažuočių metu, man labai pravertė.
Santariškių klinikos yra ypač didelė įstaiga, užimanti svarbią vietą šalies sveikatos apsaugos sistemoje. Todėl pirmasis mano, šios įstaigos vadovo, darbas buvo pažiūrėti į priekį – kokia ligoninė galėtų būti po penkerių, dešimties ar penkiolikos metų.
Sukūrėme Strateginę tarybą, į kurią pakvietėme žinomus teisininkus, verslininkus, finansininkus. Kartu suformulavome ligoninės strateginę viziją ir misiją. Tarybos nuveiktas darbas mums ypač padėjo numatant tinkamam ligoninės funkcionavimui reikalingus statinius.
Įstaigos plėtra reikalinga, kad ligoninėje būtų galima teikti deramas medicinos paslaugas, plėtoti mokslinę ir pedagoginę veiklą. Ši strateginė vizija buvo patvirtinta Lietuvos Respublikos strateginiame komitete 2014 metų birželio 30 dieną. Ji yra mūsų atspirties taškas, ką ir kaip turime daryti artimiausią dešimtmetį.
Atsižvelgiant į nusistatytus prioritetus ir įstaigos vidaus politiką, ligoninėje pradėtas restruktūrizavimas, administracijos reforma. Juk visus darbus atlieka žmonės – jie padeda įgyvendinti vizijas ir misijas. Todėl mes labai branginame darbuotojus.
Ne paslaptis, kad 2013 metais, kai pradėjau vadovauti ligoninei, ji turėjo 16 mln. litų finansinį nuostolį. Šis nuostolis susidarė ne dėl to, kad dirbome blogai. Tai lėmė tam tikros sąlygos, kurios buvo žinomos visoje šalyje.
Tačiau 2014 metus mes baigėme be skolų. Mums padėjo tai, kad įgyvendinome restruktūrizaciją, sujungėme ligoninės administracijos tarnybas.
Pagelbėjo ir kitos priemonės. Ligoninės nuostolingumą mums pavyko sumažinti tris kartus: nuo 16 milijonų iki beveik keturių milijonų litų. Metų pabaigoje iš valstybės rezervo sveikatos priežiūros įstaigoms buvo skirti papildomi pinigai. Tai mums šiuos metus leido baigti be nuostolių. Todėl mūsų strateginiai tikslai, uždaviniai, darbuotojų darbo sąlygos, finansinė ligoninės padėtis nuteikia mus optimistiškai.
- Stipriai keičiantis tenka kai ką paaukoti. Ar pavyko išvengti aukų?
– Administracija paaukojo daug savo laisvalaikio, kad įžvelgtų grėsmes ir ligoninei pavyktų išvengti didelių aukų. Skaudžių temų pasitaikė, tikra tiesa. Tokių temų greičiausiai dar ir pasitaikys.
Restruktūrizuojantis, vykdant administracijos pertvarką visada atsiranda įsisenėjusių problemų, kurias reikia išspręsti. Nenorime delsti, nors suprantu, kad tai ne visada populiaru. Kaip chirurgas, žinau, kad panašiais atvejais tam tikri veiksmai yra būtini.
- Kokie laimėjimai ar džiaugsmai atsvėrė sunkumus?
– Pagrindinis ligoninės laimėjimas yra tas, kad žmonės tiki, jog centrinė administracija visų šių veiksmų imasi dėl geresnės ateities. Nuolatos bendravome su kolektyvu ir aiškinome, kad tai yra neišvengiama.
Norisi tikėti, kad personalas pasitiki tuo, ką darome, kad tai yra tikra. Ligoninėje mes visi kartu esame nuveikę tikrai daug gerų darbų. Esame dėkingi pirmiausia tiems, dėl kurių Santariškių klinikos yra žinomos. Čia atliekama daug unikalių diagnostinių veiksmų, operacijų ir taikoma inovatyvių gydymo metodų.
Turime teisę didžiuotis ir didžiuojamės mūsų kardiologų ir kardiochirurgų laimėjimais. Pirmieji pasaulyje 2013 metais atlikome minimaliai invazines hibridines širdies operacijas.
Surengti jau treji mokymai, į kuriuos kardiologai ir kardiochirurgai atvyko iš tokių šalių, kaip Didžioji Britanija, Olandija, Belgija, Vokietija, Prancūzija ir Austrija, kuriose medicinos lygis yra tikrai labai aukštas.
Jie į Santariškių klinikas atvyko mokytis įvairių procedūrų. Tai didžiausias mūsų gydytojų profesionalumo, inovatyvumo įvertinimas ir pripažinimas.
Didžiuojamės mūsų ligoninės transplantologų darbais, pirmiausia – hematologų ir kaulų čiulpų transplantacijos centru, kuriam vadovauja profesorius Laimonas Griškevičius. Tai, kas daroma centre, yra unikalu ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse. Centras savo laimėjimais neatsilieka, o kai kuriose srityse yra pasiekęs netgi geresnių rezultatų nei Europoje pripažinti šios srities centrai.
Turime daug kitų unikalių tarnybų: genetikos, patologijos, laboratorinės medicinos centrą. Ne mažiau svarbi ir inovatyvi yra ir Vaikų ligoninė, kuriai vadovauja doc. dr. Juozas Raistenskis. Didžiuojamės jais, nes tai ne tik praktikos, bet ir mokslo padaliniai. Galiu vardinti kiekvieną ligoninės padalinį, kiekviename rasdamas bent po vieną unikalų žmogų, unikalią tarnybą ir unikalią atliktą procedūrą.
Mūsų ligoninė taip pat atvira naujoms technologijoms. Viena tokių investicijų į technologijas – šiomis dienomis atidaromas pozitrono emisijos tomografijos kompleksas.
- Santariškių klinikų Hematologijos, onkologijos ir transfuzologijos centras gavo Šv. Kristoforo statulėlę už sugrąžintus gyvenimus. Kaip vertinate šį apdovanojimą, ką jis reiškia medikams ir visai ligoninės bendruomenei?
– Šis apdovanojimas mus įkvepia, didžiuojamės savo kolegomis. Kaip ir minėjau anksčiau, šis skyrius – unikalus reiškinys Baltijos šalyse. Todėl jis turėtų išlikti stabilus ir neišdraskytas.
Juolab kad per metus čia atliekama ne tiek jau daug procedūrų – apie 160. O kaulų čiulpų donorų tokioje mažoje šalyje, kaip mūsų, apskritai nėra daug. Todėl mes visi didžiuojamės savo onkohematologų patirtimi, laimėjimais ir apdovanojimais, palaikome juos ir stengsimės, kad jų įdirbis būtų ir toliau palaikomas.
- Ar solidžia praktika bei mokslo laimėjimais garsėjančios klinikos spėja su skaitmeninių technologijų plėtra? Kaip sekasi kurti e. sveikatos sistemą?
– Informacinių technologijų skverbimasis į mediciną yra nuolatinis procesas, ir šios technologijos čia, be abejo, suras savo vietą. Santariškių klinikose jau veikia elektroninių ligos istorijų sistema, ją nuolat tobuliname.
Galime didžiuodamiesi pasakyti, kad šioje srityje šalies mastu esame pasiekę gana daug. Suprantama, norėtume, kad šalyje šį procesą kas nors koordinuotų. Nes jeigu vienoje įstaigoje tokia sistema stipriai pažengusi į priekį, o kitoje ji nefunkcionuoja, tai nėra tinkamo integralumo, ir mes daug nepasieksime.
- Iš Santariškių klinikų gydytojų mokosi pažangiausių Europos medicinos įstaigų medikai. Galbūt planuodami savo strategiją kurioje nors šalyje radote sau tinkamą ligoninės modelį?
– Praėjusių metų pabaigoje mūsų ligoninę aplankė 15 Europos šalių ambasadoriai arba jų pirmieji patarėjai. Tai buvo bene pirmas toks sveikatos priežiūros įstaigos pristatymas Europos Sąjungos šalių diplomatams. Aptarinėdami šį vizitą matėme, kad mūsų svečiai nuoširdžiai nustebę. Jiems buvo staigmena, kad tokioje mažoje šalyje yra tokia normali ligoninė, kaip Santariškių klinikos.
Parodėme jiems tai, kuo didžiuojamės. Šio susitikimo rezultatai jau pastebimi. Ambasadoriai mums parūpino naujų kontaktų Norvegijoje, Belgijoje, Didžiojoje Britanijoje, Austrijoje. Šių keturių šalių ambasadoriai savo iniciatyva pasiūlė bendrauti su atitinkamo lygmens gydymo įstaigomis jų šalyse.
Šalia naujų kontaktų turime tradicinius savo partnerius, tai – Švedijos Karolinskos instituto ligoninė, Berlyno Šaritė klinika, kurioje ilgą laiką pats dirbau. Tai ir Vokietijoje pirmaujanti Heidelbergo bei Miuncheno universitetų ligoninės.
Vokietijoje gavau tam tikrą germaniško tvarkingumo krikštą. Dėl to man šių mūsų kaimynų patirtis yra artimiausia. Imponuoja jų vadyba, tvarka, drausmė ir atsakingas požiūris į savo profesines pareigas. Iš tiesų, mes juk neišradinėjame dviračio. Darome tai, ką daro ir kitos universitetinės Europos šalių ligoninės.
- Gal jau pavyko ką nors iš šios germaniškos vizijos įgyvendinti?
– Manau, kad traukinys pajudėjo, lėtai ir labai atsargiai. Kai jis įgaus pagreitį, viskas mūsų ligoninėje bus gerai. Linkėčiau, kad panašiu tempu judėtų ir kitos Lietuvos sveikatos priežiūros įstaigos. Tik tada mes vieni su kitais susišnekėsime.
- Kokie didieji 2015-ųjų darbai ir lūkesčiai?
– Tiek centrinė administracija, tiek visi ligoninės darbuotojai laukia, kada baigsis statybos. Turime vilties, kad šiemet pradės veikti Priėmimo ir skubios pagalbos skyrius, taip pat ir mūsų kuriamas bioinkubatorius.
Tikimės, kad įprastu ritmu pradės veikti atnaujinti stacionarinės bei ambulatorinės reabilitacijos skyriai. Dvejiems metams planuotos statybos užtruko trejus ar net trejus su puse metų. Tai mūsų kolektyvą išvargino, bet nesukiršino.
Tikiuosi, kad 2015-ieji ligoninei bus sėkmingi. Viliuosi, kad visi sugrįš į vietas, iš kurių buvo laikinai iškraustyti. To linkiu ir administracijai, ir visam kolektyvui.
Laikinumas, kurį išgyvename, sukelia įtampą ir psichologinį nerimą. Todėl mano, ligoninės generalinio direktoriaus, didžiausias troškimas ir linkėjimas, kad visi darbuotojai dirbtų tose vietose, kurios jiems buvo sukurtos, sutvarkytos ir aprūpintos naujausiomis technologijomis.
