Deja, pasitaiko atvejų, kai donorai ar būsimieji donorai įtariai žiūri į kraujo donorystę, o visuomenėje sklinda gandai apie kraujo centrų pasipelnymą iš donorų kraujo . „Kur dingsta nemokamo kraujo atnešti pelnai?“ – klausia įtarieji. Dėl tokio požiūrio nukenčia kraujo donorystės reputacija, mažėja kraujo donorų, neretai susidaro kraujo atsargų trūkumas.
„Siekdami stiprinti visuomenės pasitikėjimą kraujo donorystės sistemos skaidrumu ir norėdami išsklaidyti nepagrįstus įtarimus, viešoje erdvėje pateikiame daug informacijos apie mūsų veiklą, kviečiame abejojančius ateiti į mūsų kraujo centrą ir susipažinti su jo veikla. Nacionalinio kraujo centro (NKC) veiklos gerinimui inicijuojame Kraujo donorystės įstatymo pataisas“, – akcentavo NKC direktorė Joana Bikulčienė, laimėjusi konkursą šioms pareigoms užimti ir nuo 2013 m. gruodžio mėn. vadovaujanti NKC. Pagrindinis direktorės veiklos principas – vykdyti skaidrią kraujo donorystės politiką. „Todėl ir dedame daug pastangų, kad paneigtume neatsakingai paskleistus gandus ir nutiestume kelią į skaidrią donorystę“, – aiškino direktorė.
Įstatymo pataisos
Pastarųjų metų Kraujo donorystės įstatymo pataisos nutiesė kelią skaidriai donorystei. Nuo 2013 m. sausio 1 d. kraujo donorystės įstaigų pelno nesiekimo principas įtvirtintas Kraujo donorystės įstatymo 3-io str. 4 dalyje: „Kraujo donorystė remiasi donorystės savanoriškumo, donoro anonimiškumo, neatlygintinumo ir kraujo donorystės įstaigų pelno nesiekimo principais“. Remiantis įstatymo nuostatomis, pelno siekiančios donorystės įstaigos negali verstis kraujo donorystės veikla ir teikti donorystės paslaugas.
Nuo 2014 m. liepos 1 d., įsigaliojus Kraujo donorystės įstatymo 2 str. 4 dalies pataisoms, kraujo donorystės įstaiga apibūdinama kaip Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka licencijuota valstybės asmens sveikatos priežiūros viešoji įstaiga ar jos padalinys, atsakingi už kraujo ar jo komponentų surinkimą ir ištyrimą. Tai reiškia, kad VšĮ NKC – yra valstybinė, pelno nesiekianti įstaiga. Jos steigėja – Sveikatos apsaugos ministerija. Kraujo donorystės veikla negali užsiimti privatūs asmenys. Taip sutvarkyta kraujo donorystės įstatyminė bazė neleidžia pasipelnyti kraujo donorystės įstaigoms.
Kraujo ir jo komponentų panaudojimas
Iš paimto donoro kraujo gaminami kraujo komponentai: eritrocitai, trombocitai, kraujo plazma. NKC kraujo komponentais aprūpina 74 Lietuvos gydymo įstaigas. Ligoninėse sunaudojami visi iš kraujo pagaminti eritrocitai ir tik apie 30 proc. iš kraujo likusios plazmos. Kita dalis plazmos – sandėliuojama, o pasibaigus galiojimo terminu, jeigu jos neprireikia ligoninėms, utilizuojama.
Pasaulyje šviežiai šaldyta kraujo plazma naudojama dviem tikslams – kraujo perpylimui ligoninėse ir perdirbimui į vaistus: krešėjimo faktorius, imunoglobuliną, albuminą ir kitus plazmos preparatus. Į preparatus perdirbama tik ta plazmos dalis, kuri lieka nepanaudota klinikiniams tikslams.
Kraujo plazmos galiojimo laikas – 3 metai. Plazma visą tą laiką turi būti laikoma šaldiklyje, minus 30 laipsnių temperatūroje. Pasak NKC direktorės Joanos Bikulčienės, per 2014 metų 9 mėnesius, sandėliuojant kraujo plazmą, vien tik už elektrą buvo sumokėta 130,3 tūkst. eurų (450 tūkst. Lt). O dar utilizavimo išlaidos! „Nesuprantu, kodėl turime sunaikinti gerą produktą?“- susirūpinusi kalbėjo direktorė.
Taigi, ypač aktuali problema Lietuvoje yra kraujo plazmos panaudojimas. Likusi nuo ligonių gydymo plazma galėtų būti panaudojama įvairų vaistinių preparatų gamybai. Licenciją tokiai veiklai ir didmeniniam platinimui Nacionalinis kraujo centras turi, bet preparatų iš plazmos šiuo metu negamina, nes specialistų nuomone, dėl nedidelio perdirbamo kraujo plazmos kiekio, Lietuvai turėti gamyklą, gaminančią sąlyginai nedidelį kiekį preparatų, nuostolinga – per maža Lietuvos rinka jiems realizuoti.
Prieš dešimtmetį Lietuvoje likutinė kraujo plazma buvo perdirbama į vaistinius preparatus. Deja, Lietuvai įstojus į Europos sąjungą, plazmos perdirbimo gamykla buvo uždaryta, nes neatitiko gamybos standartų. Iki 2008 metų plazma buvo vežama perdirbti į Vokietiją, vėliau Valstybės kontrolė nustatė, kad plazmą geriau parduoti. Kai prasidėjo skandalai šioje srityje, užsienio partneriai nusisuko nuo Lietuvos. „Dabar, ieškome naujų likutinės plazmos racionalaus panaudojimo būdų“, – su optimizmu kalbėjo J.Bikulčienė.
