Tiesa, ne dėl to, jog staiga įvyko epidemija, ligų protrūkis. Pasak V.Urbono, taip yra todėl, kad šlubuoja medikų darbo kokybė. Juk šeimos gydytojas turi priimti ir vaiką, ir senyvą žmogų, o tai reiškia – išmanyti turi kone viską. Deja, kaip teigia gydytojas, toks universalumas paprasčiausiai nėra įmanomas.
– Pastaruoju metu vis daugiau kalbama apie tai, kad pats laikas sugrąžinti pediatrų paruošimą, mat šeimos gydytojams neužtenka kompetencijų atpažinti vaikų ligas. Kokia jūsų nuomonė?
– Mano nuomonė šiuo klausimu gana kategoriška. Manau, kad ne tik reikia, bet tiesiog būtina sugrąžinti pediatrų ruošimą. Kodėl? Vakar kalbėjau su mūsų gydytoja, kuri dirba Vokietijoje. Ji ten jau penkerius metus. Vokietijoje sistema tokia, kad ne valdžia parenka tau mediką, o tu pats. Jei žmogus nori, gali eiti arba pas šeimos gydytoją, arba pas pediatrą. Valdžia neapriboja žmogaus teisės rinktis.
Kai valdžia nusprendžia, kas yra geriau, nėra labai protinga. Ligonių kasoms ekonominiu požiūriu juk nėra skirtumo, ar už vaiką mokėti šeimos gydytojui, ar pediatrui. Vokietijoje jie nemato čia problemos. Kodėl mes turime dirbtinai politiškai nuspręsti, kad žmogus turi eiti pas vieną gydytoją, o ne pas kitą?
Žmogus nėra kvailas ir pats gali spręsti, ar nori eiti pas šeimos, ar vaikų gydytoją. O dabar padaryta visiška kvailystė. Medicina nebėra ta, kuri buvo prieš šimtą metų. Kai kurie politikai to nesupranta.
– Kuo pediatras yra pranašesnis už šeimos gydytoją?
– Tie, kurie domisi medicina rimtai, o ne skaito iš tribūnos, žino, kad medicinoje informacijos srautas yra be galo didžiulis. Norint ją sugaudyti, neužtenka būti net ir vaikų gydytoju, reikia būti, tarkime, vaikų gastroenterelogu. Tada žinai pačią geriausią informaciją, ir gydymas bus kokybiškiausias. Tuo tarpu nuostolių dėl bereikalingo gydymo ar neteisingos diagnozės bus daug mažiau.
Manau, turi atsirasti ne tik vaikų gydytojai, bet ir atskiri medikai – gerontologai, kurie gydytų vyresnio amžiaus žmones. Įsivaizduokite, kūdikis neserga Alzheimerio liga, beveik neserga miokardo infarktu, insultais. Tuo tarpu suaugę tokiomis ligomis serga labai dažnai. Tada klausimas – jei šeimos gydytojas turi žinoti, kada vaikui skirti atitinkamą maistą, kokiomis ligomis jis gali sirgti, kaip jis žinos, kada suaugusiam pasireiškia Alzheimerio liga?
Visko galvoje nesutalpinsi. Kai mes paskirstome susirgimus ir jų gydymą tarp atskirų amžiaus grupių, kiekvienas specialistas domisi tomis ligomis, kurios būdingos tame gyvenime tarpsnyje. Visos informacijos neaprėpsi, tik diletantai gali taip kalbėti.
– O kaip yra kitose šalyse?
– Kai kurie būtent ir sako – kitose šalyse, pavyzdžiui Skandinavijoje, tokio suskirstymo nėra. Visiškai teisingai. Skandinavijoje praleidau ne vieną mėnesį stažuotėse. Vienas jų profesorius kartą pasakė – pas mus tokios sistemos, kokią turėjote jūs, nebuvo. Pediatrai nebuvo niekada pirminiame lygyje. Jie visuomet turėjo tik bendrosios praktikos gydytojus. Todėl dabar įvesti pediatrus į sveikatos sistemą jiems yra per brangu.
Visų pirma todėl, kad reikia tūkstančių naujų specialistų. Jų paruošimas truktų dešimt ar dvidešimt metų. Kita vertus, jų nuomone, mes, sugriaudami savo sistemą, arba esame labai turtingi, arba nelabai protingi. Tai yra elementaru.
Yra ir kitų pavyzdžių – per pastaruosius dešimt metų Jungtinėse Amerikos valstijose 30 proc. padaugėjo pediatrų. Tai didžiulis skaičius. Jeigu daugėja ten, Vokietijoje pacientas gali eit, kur nori, tai palaukite – mes už juos protingesni?
– Esate pediatras. Ką rodo jūsų patirtis – ar vaikų ligas gebate nustatyti greičiau, nei šeimos gydytojas?
– Turėjau pacientę mergaitę. Aštuonerius metus ją prižiūrėjo suaugusiųjų gydytojas. Per tą laiką diagnozė jai nebuvo nustatyta. Kai pacientė atėjo pas mane, diagnozę nustačiau per pusę minutės. Kai žiūriu į vaiką, jau žinau, kad jo amžiaus grupei būdingos konkrečios ligos. Beje, tai buvo reta liga. Suaugusiųjų gydytojas apie tokią ligą nėra girdėjęs, su ja susidūręs, todėl nė nepagalvojo apie tai. Aš nesiimčiau gydyti onkologinių ligų, nes savo praktikoje jų beveik neturiu. Neturiu nei žinių, nei patirties. Taip turėtų būti ir šiuo atveju.
Medicina eina siaurėjančia linkme. Daugėja specialybių, kurių anksčiau nebuvo. Esmė yra darbo kokybė, o ne ar gali tai padaryti. Sutinku, kad šeimos gydytojo specialybė reikalinga. Ypač tose vietovėse, kur mažas skaičius vaikų. Nėra kaip išlaikyti pediatro, jei visame miestelyje šimtas vaikų. Natūralu, tada galima palikti tik šeimos gydytoją.
Tačiau Vilniuje situacija juokinga. Viename kabinete sėdi šeimos gydytojas, kitame – vaikų ligų gydytojas. Pirmasis priima tiek senyvo amžiaus žmogų, tiek kūdikį ar gimdyvę. Kažkokia kvailystė.
– Kas nukentėjo labiausiai nuo to, kad pediatrai neberuošiami?
– Be abejo, labiausiai nukentėjo vaikai. Kai mums sako žmonės, nedirbę praktinio darbo, tik sėdintys valdžioje, kad viskas yra gerai, galiu atsakyti tik vieną – tegu ateina į mūsų priėmimą. Tegu pasižiūri mūsų ataskaitas, kokios jos buvo prieš penkiolika metų ir dabar – kiek priimame vaikų. Priėmimo skyriai lūžta. Turime nuo keliasdešimties iki šimto pacientų per parą.
Anksčiau sulaukdavome daugiausiai trisdešimties. Beje, tarp jų yra ir sunkių atvejų, ir jų tik daugėja. Tiek mūsų ligoninėje, tiek ir kitose. Kyla klausimas – jei sistema tokia gera, kodėl gi taip padaugėjo pacientų? Pradėjo daugiau sirgt? Ne, vaikai serga tiek pat, kiek ir anksčiau. Tiesiog darbo organizavimas yra blogas.
Palyginu visad su tuo, kaip kad būdavo anksčiau. Turėjome mažas parduotuvėles, kuriose buvo pardavinėjamos ir kruopos, ir padangos. Tai dabar panašiai atrodo šeimos gydytojo institucija. Taip neturėtų būti.
– Pediatrų sugrąžinimas sumažintų didelius jaunųjų pacientų srautus?
– Manau, kad taip. Nematau kitų priežasčių, kodėl taip staiga padaugėjo darbo priėmimo skyriuose. Nėra epidemijų, ligų protrūkių. O ir pačių gydytojų nesumažėjo. Prieinamumas neblogas. Reiškia – šlubuoja darbo kokybė. Man labai skauda, kai matau, kad šioje srityje reforma padaryta neprotingai.
- Tačiau nemažai yra ir besipriešinančių idėjai sugrąžinti vaikų gydytojų rengimą. Kodėl?
– Pasipriešinimas yra dėl to, kad prieš du dešimtmečius buvo sudaryta Nacionalinė sveikatos programa. Ją parengė profesoriai. Tuo metu pasakyta, kad svarbiausia yra šeimos gydytojo institucija. Dabar tiems patiems žmonėms reikia pasakyti – „mes suklydome“. Kuris iš mūsų nori prisipažinti padaręs klaidą? Niekas. Tada nagais, ragais įsikabinama ir kartojama, kad viskas gerai.
Neseniai skaičiau vieną įdomią publikaciją. Esą pediatrų institucijos nori dėstytojai, kad turėtų daugiau darbo. Neva tai yra Pediatrijos fakultetas. Tai buvo parašyta vos prieš porą mėnesių. Tačiau tiesa ta, kad Pediatrijos fakultetas nebeegzistuoja daugiau nei dešimtmetį. Sunku ką ir bepridurti.
