Jūratės darbe būna visko – mirčių, ašarų, pacientų ar jų artimųjų pykčio dėl užklupusios ligos. Moteris tikina išmokusi atsiriboti nuo darbe patiriamų išgyvenimų ir nesinešti jų namo.
– Visai neseniai Santariškių klinikų darbuotojai išrinko jus komandos siela. Kaip pavyko pelnyti kolegų prielankumą?
– Iš pradžių nebuvo lengva. Prieš porą metų į naujai atsidariusį reabilitacijos skyrių buvo perkeltas visas jau susiformavęs kolektyvas. Man pasiūlė tapti slaugos administratore. Abejojau, nes man mieliau dirbti su pacientais, nei prie „popierių“. Be to, teko prisiimti daug didesnę atsakomybę ne tik už savo, bet ir viso kolektyvo darbą. Tačiau pabandžiau ir esu patenkinta. Stengiuosi nepalikti ir pacientų, vis pribėgu prie jų.
– Kas yra sunkiausia dirbant reanimacijoje?
– Iš pradžių sunkiausia būna tai, kad visiškai negali atsiriboti nuo pacientų. Kiekvieno jų skausmą priimi kaip savo. Netektys būna bendros. Vėliau šiek tiek tas jausmas „atbunka“. Negali visą laiką gyventi tik kitų emocijomis, turi atsigręžti ir į save. Negali visų problemų neštis namo.
Tai kenkia ne tik tau, bet ir šalia esantiems. Su laiku tampa paprasčiau, pradedi atskirti darbą nuo namų. Be abejo, nors sakoma, kad mūsų darbe nereikia turėti asmeninių simpatijų, vis tiek prie vienų prisirišame daugiau, prie kitų mažiau. Kai jų nebelieka, būna labai sunku.
– Prisimenate savo pirmąją dieną reanimacijos skyriuje?
– Taip, tada dar visiškai neturėjau patirties, buvau labai išsigandusi. Atėjau į skyrių, kuriame dirbo patyrę specialistai. Laimei, mane priėmė draugiškai. Baisu buvo ne tiek dėl darbo pobūdžio, sunkių pacientų, kiek dėl to bendravimo su kolektyvu.
Dabar puikiai suprantu visus naujai ateinančius žmones į mūsų skyrių. Jei reikia, paguodžiu, nuraminu juos, pasakau, kad viskas bus gerai. Taip, šis darbas yra sunkus, bet su gero kolektyvo pagalba dirbti tampa nebaisu.
- Guodžiate kolegas, o pacientams tenka pabūti už psichologę?
– Žinoma, taip. Ne tik pacientus, bet ir jų artimuosius. Su jais praleidžiame nemažai laiko, ypač tais, kurie išgirsta blogą žinią. Kalbame apie tai, kas atsitiko. Slaugytojai neretai yra savotiški psichologai.
Štai ir visai neseniai teko būti kursuose, kur mokėmės valdyti stresą darbe, pranešti blogą žinią paciento artimiesiems. Turiu pripažinti, kad ir mes dar daug ko nežinome – kaip reikėtų kalbėti, kaip nuraminti. Slaugytoja negali tik profesionaliai atlikti savo darbą, jai taip pat svarbu mokėti užjausti.
Tačiau manau, svarbiausia kalbant su pacientais ar jų artimaisiais – „nevynioti į vatą“. Sakyti „viskas bus gerai, tik nesijaudinkite, pasveiksite“ galima nebent vaikui, kuris dar nieko nesupranta.
Pas mus daugiausia patenka vyresnio amžiaus žmonės, sergantys sunkiomis, lėtinėmis ligomis, įprastai jie žino situacijos sudėtingumą, ir apgaudinėti jų neverta. Pasakome, kokia situacija ir kokios prognozės. Patikiname, kad darome viską, kas įmanoma. Be abejo, viskas priklauso nuo situacijos. Kartais žmonės nenori girdėti tiesos, tokiu atveju bandome atsargiau prie jo prieiti.
– Ko gero, skaudu yra žiūrėti į žmogų ir suvokti, kad jo ateitis neaiški?
– Ne tas žodis. Skaudu dėl kiekvieno žmogaus, ypač jautriai reaguojame, kai netenkame jauno žmogaus. Daugelis mūsų taip pat turime šeimas, vaikus. Todėl kai matai gulintį jauną žmogų, kurio prognozės blogos, negali nereaguoti. Asmeniškai priimi kiekvieno bėdas ir skausmus.
Namuose ne visuomet gali pasipasakoti apie tai, kas nutinka darbe. Todėl kalbame su kolegomis, juk puikiai vienas kitą suprantame. Būna visko, kartais tenka nubraukti ašarą.
– Reanimacijoje dirbate netrumpai. Buvo diena, kuri atmintyje išliks visam laikui?
– Tokie atvejai buvo keli. Man teko didelė garbė užmerkti akis ne vienam garsiam žmogui. Prisipažinsiu, vieną iš tų kartų buvo be galo sunku. Pirmiausia dėl to, kad tas žmogus buvo man autoritetas. Matyti jį scenoje vienokį, o visiškai kitokį reanimacijoje tikrai sudėtinga ir skaudu. Tą dieną prisimenu iki šiol.
Prisimenu ir dar vieną atvejį. Kartą pas mus pateko jaunas policininkas. Jis sirgo kraujo liga, vieną naktį negalėjo užmigti ir paprašė manęs pasėdėti šalia ir pasikalbėti. Kalbėjome ilgai. Jis pasakojo apie savo gyvenimo planus, ką nori pasiekti. Kiek vėliau jo sveikata pagerėjo, jis išvyko iš reanimacijos.
Po mėnesio pas mus pateko vėl jaunas vyras, dėl ligos sunku buvo atpažinti tikruosius jo veido bruožus. Tik registruodama jį pastebėjau, jog tai tas pats policininkas. Buvo baisu, negalėjau dirbti, pasipylė ašaros.
– Pasitaiko atvejų, kad pacientai ar jų artimieji pyktų – ant jūsų, likimo?
– Pacientų būna įvairių, kai kurie susitaiko su savo liga ir nenori būti guodžiami. Atvirkščiai – ramina ir bando pralinksminti mus pačius. Sunku net suvokti, iš kur pas juos tiek stiprybės. Tai labai žavi.
Kiti pyksta. Kartais dėl to, kad nesupranta, kas vyksta. Arba dėl to, jog nenori pripažinti ligos. Pyksta ir todėl, kad mato, kaip kenčia artimas žmogus. Kai artimieji negali padėti, stengiasi įsitikinti, ar tikrai darai viską, kas įmanoma.
Juk kartais sunku pasitikėti savo žmogumi, ką jau kalbėti apie svetimą, nesvarbu, kad jis medikas. Tiesa, pykčių pasitaiko nedažnai, įprastai pacientai būna dėkingi.
– Medikai neretai turi ir savo būdų, kaip praskaidrinti dieną, pokštauti. Kaip atrodo tie pokštai?
– Taip, medikai tikrai pokštauja, ir mes ne išimtis. Reanimacijoje neišvengiame juokų. Kartais juokaujame, kad esame arčiausiai dievo, it kokia tarpinė stotelė. Pokštų turime visokių, nebūtinai net susijusių su medicina. Tarkime 7 valandą ryto mūsų skyriuje prasideda vizitacija, ir jei kažkas vėluoja, tuojau atsiranda žmogus griebęs fotoaparatą ir laukiantis, kol užfiksuos „nusižengėlį“.
– Jeigu galėtumėte atsukti laiką atgal, rinktumėtės slaugytojos profesiją?
– Kartais pagalvoju, kad jeigu atsukčiau laiką, viską daryčiau taip pat. Jeigu man leistų būti su tais pačiais žmonėmis, nepaisant sunkaus darbo, pasirinkčiau tą patį kelią. Daugelis sako, kad slaugytojos profesija yra pašaukimas. Anksčiau apie tai nesusimąstydavau, tačiau dabar su tuo sutinku.
