Susižeidė koją
Vitalija su savo vaikais užsuko į parduotuvę, tačiau apsipirkimo metu įvyko nelaimė – ant lentynos, pro kurią ėjo, stovėjęs šampano butelis nukrito ant žemės. Šukės susmigo Vitalijos penkerių metų sūnui į koją.
„Viena sūnaus koja buvo gana stipriai supjaustyta. Iškvietėme greitąją, mus nuvežė į ligoninę ir greitai susiuvo žaizdą. Gavome nurodymą vėliau važiuoti į polikliniką, kur koja bus kasdien perrišama. Ji buvo supjaustyta keturiose vietose“, – prisiminė Vitalija.
Moteris galvojo, kad viskas bus paprasta – nueis į arčiausiai namų esančią polikliniką, užsirašys pas šeimos gydytoją ir galės kiekvieną dieną atsivesti vaiką žaizdai perrišti. Deja, klydo. Atėjus į Kulikauskienės šeimos centrą Palangoje, prasidėjo tikras chaosas.
Neturi vietų net saviems
„Pirmadienį atėjome į polikliniką. Registratūroje ant manęs pradėjo rėkti neva turiu važiuoti pas savo gydytoją. Bandžiau paaiškinti, kad gyvename ne Lietuvoje, čia tik grįžome atostogauti. Išgirdau atsakymą, kad poliklinika neturi vietų net saviems, todėl mūsų tikrai nepriims.
Tuomet dar išgirdau, kad visos paslaugos bus mokamos. Atsakiau, kad su viskuo sutinku, galiu sumokėti. Žinau, kad mokesčius mokame kitoje šalyje, todėl Lietuvoje medicinos paslaugos mums yra mokamos. Viskas gerai, nė nebandžiau ginčytis“, – pasakojo Vitalija.
Tačiau registratūros darbuotoja buvo nepalenkiama. Ji ir toliau kartojo, jog vietų nėra net saviems. „Važiuokite į ligoninės priimamąjį. Tokių, kaip jūs, nepriimsime“, – išgirdo Vitalija. „Nustebau. Ką reiškia „tokie, kaip jūs“? Kas yra savi, o kas svetimi? Mes esame Lietuvos piliečiai“, – sakė moteris.
Tačiau jokie Vitalijos argumentai nebuvo išgirsti. Galiausiai jai buvo pasakyta, kad neturi laiko kalbėti, o ir Vitalijos sūnaus tikrai nepriims. „Važiuokit, kur norit. Čia mes jūsų nepriimsime“, – tokiais žodžiais baigėsi pokalbis.
Padėjo pažįstami
Vitalija daugiau ginčytis nė nebandė. Juolab kad po valandos ji jau turėjo būti oro uoste. Laimei, vaikas pagalbos vis dėlto sulaukė. Tačiau per pažįstamus. „Mano mama visą gyvenimą gyvena Palangoje, turi čia pažįstamų. Vaikai liko su ja, ir ji susitarė su viena slaugytoja, kad ši ateitų į namus ir perrištų sūnaus žaizdą.
Viskas baigėsi gerai, žaizda beveik sugijo, siūlus jau išėmė. Tačiau po šios istorijos man kilo klausimas: ką daryti tiems, kurie neturi galinčių padėti pažįstamų? Keista, net jei sutinki už viską susimokėti, vis tiek negauni gydytojo“, – stebėjosi Vitalija.
Kulikauskienės šeimos centre, iš kurio buvo išvaryta, Vitalija bandė prašyti galimybės pasikalbėti su gydymo įstaigos vadove, bet išgirdo esą nieko šiuo metu nėra, nes visi išvykę atostogauti.
Moteris įsitikinusi – jos sūnus nebuvo priimtas todėl, kad šeima gyvena ne Lietuvoje. „Ne kartą registratūros darbuotoja man pabrėžė, jog vietų nėra net saviems, o tokiems, kaip mes, jų juolab neatsiras“, – sakė Vitalija.
Anksčiau nesusidūrė
Prieš penkerius metus emigravusi lietuvė tikino anksčiau su tokia problema nesusidūrusi. Visą gyvenimą gyveno Palangoje, jei reikėjo nueiti pas gydytoją, jokių problemų nekildavo.
Norvegijoje Vitalija taip pat ne kartą lankėsi pas medikus. Vaikai dar maži, būtinas ir profilaktinis patikrinimas. Tačiau, kaip tikina moteris, nė karto jos nebandė įžeisti ar išvaryti.
„Kartą buvau išvykusi atostogauti, o vaikus Norvegijoje prižiūrėjo mano mama. Lyg tyčia tuomet jie peršalo. Mano mama nemokėdama nei anglų, nei norvegų kalbos nuėjo su vaikas pas gydytoją. Jai buvo pasiūlytas vertėjas, nekilo jokių problemų, viskas buvo greitai sutvarkyta. Norvegijoje visi yra lygūs ir vienodi, nesvarbu, kad esi atvykęs iš kitos šalies“, – pasakojo Vitalija.
