Nors Sveikatos apsaugos ministerija bei kitos institucijos tvirtina, jog į Lietuvą bus priimti tik kruopščiai patikrinti pabėgeliai, tačiau ar iš tiesų galime būti tikri, kad taip ir atsitiks?
Ne paslaptis, kad sveikatos apsauga tose šalyse yra tolima nuo mūsų europietiškos – neretas jų nėra skiepijamas nuo įvairiausių ligų. Tiesa, žadama, jog pirmiausia vaikai sulauks visų skiepų, esančių mūsų šalies skiepų kalendoriuje, bet ką daryti su suaugusiais?
– Ar baimė, jog pabėgėliai gali „atvežti“ įvairiausių ligų į Europą yra iš tiesų pagrįsta?
– Tikinama, jog tie žmonės, kurie atvažiuos į Lietuvą, bus paskiepyti, ypatingai vaikai. Teigiama, kad jie turės skiepų pasą. Jei taip ir bus, galbūt baimintis nėra ko.
Daugiausia problemų kelia vaikų infekcinės ligos. Girdėjau kalbant sveikatos apsaugos viceministrą, kad visi jie bus patikrinti.
Kita vertus, jie gali susirgti čia, nes pasikeis klimato sąlygos, prie kurių jie nėra pratę. Jų imuninė sistema patirs savotišką šoką. Savaime aišku, jie žymiai mažiau bus atsparesni įvairioms virusinėms ir bakterinėms infekcinėms ligoms.
– Nuo kokių ligų nėra skiepijama Sirijoje ar kitose šalyse, iš kur bėga žmonės?
– Aktualiiausios infekcinės ligos – poliomelitas, tymai, raudonukė, kokliušas. Nuo jų greičiausiai nėra skiepijama, todėl tai reikės padaryti jau čia, Europos šalyse. Taip pat problemų gali kelti susirgimai tuberkulioze.
– Daugiausia kalbama apie vaikų skiepijimą, o kaip su suaugusiais? Vargu, ar jie buvo skiepyti..
– Lygiai taip pat galvoju ir aš. Net Lietuvoje neretas yra neskiepytas, ką jau kalbėti apie žmones Sirijoje. Neabejoju, kad išsiaiškinti, kuo jie visi serga ir juos paskiepyti bus praktiškai neįmanoma.
O kuo jie serga, sunku pasakyti.. Galvoju, kad didžiausią problemą gali kelti parazitinės ligos. Tačiau nekalbu apie tas paprastąsias – spalines. Yra daugybė kitų, su kuriomis labai mažai susiduriame.
Lietuviai labai retai vyksta į tokias šalis kaip Sirija, Iranas, Irakas ar Eritrėja, todėl ir žinių esame sukaupę nedaug apie tose vietovėse esančias patologijas. Pasitaiko vos vienas kitas atvejis, kai atvežama Dengės karštligė ar kitos, dėl to mums jos yra mažiau žinomos.
– Ar gali būti taip, kad atvykę pabėgėliai atsisakys mūsų šalies gydytojų apžiūros, ypač moterys?
– Papasakosiu jums tokį pavyzdį. Ne vienerius metus turėjau stažuotę Prancūzijoje. Ten net trečia atvykusiųjų karta dar nespėjo integruotis. Jie tiesiog nenori. Gerai prisimenu ir problemą, iškilusią dėl skiepų, nes jie neleido skiepyti mergaičių. Esą nereikia – Alachas davė, Alachas ir paims.
Be to, jie gali pareikšti, jog nenori mūsų gydytojų priežiūros, o tik savo. Mergaičių priežiūros tikrai nepatikės mūsų šalies gydytojui vyrui.
Prancūzijoje pats mačiau, kad jie gyvena uždarą gyvenimą ir neįsileidžia vietos gyventojų. Kita vertus, labai noriai naudojasi visomis socialinėmis garantijomis. Prancūzijoje dirbau šalia arabų kvartalo ir mačiau, kad jie gyvena pagal savo taisykles.
Esame atviraširdžiai, norime padėti, bet reikia nepamiršti, kad musulmonų šalys turi savo ilgametes tradicijas, kurių tikrai neatsisakys. Tą galiu užtikrinti iš savo patirties. Pamenu atvejus, kuomet musulmonai atsisakydavo gulėti vienoje palatoje su kito tikėjimo žmonėmis.
Mes visi infektologai esame atsakingi už situaciją, kuri gali susidaryti. Todėl turime šviesti žmones, negalime maskuoti tikrojo vaizdo. Matome, kad tiek Vokietijoje, tiek Švedijoje ar kitose šalyse, į kurias jau atvažiavo pabėgėliai, jie kelia vis didesnius reikalavimus. Be to, manau, kad nemaža dalis jų yra tiesiog ekonominiai emigrantai.
– Viena iš jiems įprastų taisyklių yra poligamija. Ar čia neslypi dar viena grėsmė – lytiškai plintančių ligų?
– Tiesą pasakius, pas juos ŽIV paplitimas yra nedidelis, nes homoseksualūs santykiai ar prostitucija yra draudžiami. Tačiau atvykę į Europą jauni vyrai tikrai pasinaudos mūsų vietos moterų patiklumu.
Pamenu, kai į tuometį dar Kauno medicinos institutą atvyko pirmieji arabai, mūsų merginos baisiai susižavėjo. Atsiduodavo jiems, nes atrodė tikra egzotika. Kai kurios net ištekėjo ir vėliau labai skaudžiai nukentėjo.
Viskas paprasta – savo šalyje jie turi vienas taisykles, Europoje – kitas, bent jau kitaip elgiamasi su vietos moterimis.
