Kraujo broliai ir seserys – taip donorai vadina vieni kitus. Be jų kasmet šalyje daugiau nei 40 tūkstančių pacientų nesulauktų pagalbos, nes donoro kraujas reikalingas kaip vaistai, o kai kuriais atvejais tai vienintelė galimybė išgelbėti gyvybę.
Grupės „G & G Sindikatas“ įkūrėjas G.Liaudanskas-Svaras, dalyvaujantis įvairiuose socialiniuose bei švietimo judėjimuose, projektuose, prisipažino, kad kiekviena jo daina būna įkvėpta kokio nors įvykio, fakto ar gyvenimo stebėjimo.
„Esu smalsus. Man patinka sutikti įvairiose situacijose atsidūrusių žmonių. Bendrauju ir su ligoninėmis, ir su kolonijomis. Man to reikia kaip oro – apie tai ir dainas rašau“, – yra sakęs G.Liaudanskas-Svaras.
Daugybę kartų scenoje stovėjęs reperis susigraudino, kai neseniai per vakarą, skirtą pagerbti neatlygintinai kraujo aukojančius donorus, jo paklausė, kas verčia vis duoti kraujo.
Susirgo draugė
Išgirdęs tokį klausimą G.Liaudanskas-Svaras nutarė papasakoti istoriją, kuri jį smarkiai sukrėtė.
„Dabar stoviu prieš jus toks plikas ir rūstus, o man pačiam graudu, kad reikia atsakyti į šį klausimą. Labai jaudinuosi“, – prasitarė dainininkas.
Jis tikino, jog tam, kad žmogus pradėtų veikti, jį kas nors turi smarkiai sukrėsti.
G.Liaudansko-Svaro gyvenime nebuvo taip, kad sėdėtų ant sofos ir staiga sugalvotų: „Rytoj duosiu kraujo.“
Prieš kurį laiką vieno jo pažįstamo draugė susirgo piktybine kraujo liga. Prašydamas pagalbos vyras paskambino G.Liaudanskui-Svarui ir paprašė, ar negalėtų jis su savo grupės nariais atvažiuoti į ligoninę ir paaukoti kraujo.
Muzikantas iškart sutiko: „Tada maniau, kad mes, stiprūs ir gražūs vyrai, viską galime, bet tik rytoj.“
Kaip tyčia kitą dieną buvo treniruotė, vėliau – repeticija, praėjus kelioms dienoms po šio pokalbio vėl kažkas sutrukdė atvykti ir paaukoti kraujo.
„Taip mums vis nepavykdavo paaukoti kraujo, o kai penktadienį paskambinau draugui, šis liūdnai padėkojo: „Ačiū, vyrai, nebereikia.“ Negaliu pamiršti šio pokalbio, pažadėjau sau, kad daugiau nevėluosiu“, – prisipažino atlikėjas.
Svarbu nepavėluoti
Tai žino ir piktybinę ligą įveikusi vilnietė Aurėja Kalaimaitė (26 m.), kuriai beveik prieš šešerius metus buvo persodinti kaulų čiulpai.
Šiuo metu ji dirba darželio auklėtoja, o kai susirgo kraujo vėžiu, jai buvo tik 19 metų. Moteris dėkojo už donorų kraują, be kurio būtų neišgyvenusi laukdama kaulų čiulpų persodinimo operacijos.
Jai kaulų čiulpus padovanojo sesuo Viktorija. Tuo metu Lietuvoje tai buvo eksperimentinis gydymo metodas.
„Sunkiai sirgdama neturėjau teisės savęs gailėtis, verkšlenti, nes sutikau tiek daug gerų žmonių, kurie manęs gailėjosi ir dovanojo savo kraujo. Gyvenime man labai pasisekė“, – pasakojo A.Kalaimaitė.
Tai, kad sunkiai susirgęs žmogus nėra paliekamas likimo valiai, o sulaukia daugelio žmonių pagalbos, kraujo vėžį įveikusi moteris vadino brangiausia dovana.
„Kiekviename kraujo laše yra gyvybė, jei gali juo pasidalinti ir kam nors padėti, kodėl gi ne? Juk kraujas atsinaujina“, – sakė A.Kalaimaitė.
Žino, kaip jaučiasi pacientai
Ansamblyje „Lietuva“ kanklėmis grojanti Danutė Mikalauskienė (61 m.) kraujo davė daugiau nei 40 kartų. Ji puikiai žino, kaip jaučiasi ligonio artimieji, kai reikia atlikti kraujo perpylimą, o gydymo įstaigoje tuo metu nėra reikiamos grupės kraujo.
Tokios ilgos laukimo valandos praeityje prislėgė ir D.Mikalauskienę.
Kartą jos tėvas taip sunkiai susirgo, kad reikėjo per kelias valandas surasti žmogų, kuris galėtų jam paaukoti kraujo. Jos pačios kraujas netiko, nes buvo kitos grupės. Tuomet slaugytoja net dvi valandas šalo gatvėje ieškodama donoro.
„Mane ypač paveikė tai, kaip būna sunku, kai trūksta kraujo. Todėl aš pasiryžau būti kraujo donore“, – pasakojo D.Mikalauskienė.
Tuo labiau kad davus kraujo organizmas pradeda kur kas aktyviau gaminti kraujo ląsteles.
Žinodama, jog bet kurią dieną gali būti pakviesta tapti donore, kanklininkė stengiasi, kad jos kraujo rodikliai, ypač hemoglobino, būtų geri. Todėl moteris valgo daug burokėlių, nes juose gausu geležies.
„Esu ne kartą pastebėjusi, kad davusi kraujo galiu jau kitą rytą vykti į gastroles. Jei kas nors kraujo donorams duotų laisvą dieną, aš net nežinočiau, ką veikti“, – pasakojo vilnietė.
Pagrindinė motyvacija – mintys apie save
Giedrius Liaudeneckas (43 m.) per pastarąjį dešimtmetį kraujo davė 70 kartų. Šią procedūrą jis juokaudamas net vadina „Padėk sau“.
„Neturėčiau būti plonas kaip pirštas, nes kuo daugiau duodi kraujo, tuo daugiau jo atsinaujina“, – pasakojo vilnietis.
G.Liaudeneckas įsitikinęs, kad kiekvienas žmogus turi dalintis su kitais savo krauju, nes jei nori keisti pasaulį, turi pradėti nuo savęs. Aukoti kraujo jį paragino šeimos gydytoja.
Kartą apsilankęs jos kabinete vyras sužinojo, kad jo kraujo rodikliai labai geri. Gydytoja net prasitarė, kad jis galėtų tapti kraujo donoru.
Daugiau raginti G.Liaudenecko nereikėjo. Jis mano, kad pagrindinis motyvas tapti donoru – mintys apie save.
„Pirmiausia žmogus turi sukaupti kraujo sau, nes niekas nežino, kada ir kokia nelaimė jį gali ištikti.
Kraujo donorystė remiasi egoizmu, nes kiekvienas žmogus iš pradžių galvoja apie save“, – įsitikinęs G.Liaudeneckas.
Prieš kiekvieną procedūrą žmogus gali nemokamai pasitikrinti sveikatą. Toks tyrimas padeda įvertinti organizmo būseną, sutaupoma net laiko, nes nereikia eiti pas šeimos gydytoją. Tai sveikatos patikra, kuri nieko nekainuoja.
G.Liaudeneckas ne kartą įsitikino, kad davęs kraujo kur kas geriau miega.
Donorystė gali padėti aptikti slaptas ligas
Tiriant donorų kraują, patikrinama labai daug rodiklių, padedančių įtarti slaptas ligas. Pavyzdžiui, didžioji dalis lėtinio hepatito atvejų nustatoma atsitiktinai tiriant kraują. Apsisprendimas tapti donoru gali padėti aptikti hepatito virusą.
Donorystė taip pat gali padėti apsisaugoti nuo kraujo vėžio. Yra duomenų, rodančių, kad bent dukart per metus kraujo duodantys žmonės rečiau serga kraujo vėžiu. Manoma, kad piktybinė liga gali būti susijusi su geležies susikaupimu, o kraujo donorai gyvena sveikiau, nes šiek tiek netenka geležies. Vėžio ląstelėms vystytis reikia šio mikroelemento.
Suomių mokslininkai nustatė, kad reguliariai duodantys kraujo vyrai kur kas rečiau serga širdies infarktu ir kitomis kraujagyslių ligomis.
Žmogaus organizme cirkuliuoja apie 5 litrus kraujo. Vienu metu jo paimama 450 mililitrų. Kaulų čiulpai iškart pradeda į tai reaguoti gamindami naujų ląstelių.
Prarastas kraujo tūris iškart atkuriamas, o geležies kiekis – šiek tiek vėliau. Kad kraujyje susikauptų pakankamas kiekis geležies, kraujo donoru galima tapti ne dažniau kaip kartą per du mėnesius.
Duoti kraujo užsuka ir argentinietis
Vilniaus universiteto Santariškių klinikų Kraujo centro vedėja gydytoja hematologė Lina Kryžauskaitė (nuotr.) prisiminė ne vieną atvejį, kai kraują aukojantys žmonės tai vadino pilietine pareiga.
Lietuvoje įsikūręs vienas argentinietis labai dažnai užsuka į Kraujo centrą, esantį Santariškių klinikose. Kai gydytoja L.Kryžauskaitė pasiteiravo, kodėl jis taip elgiasi, argentinietis sakė, kad aukoja kraujo ten, kur gyvena.
Jis tikino, kad turi būti nuolat kaupiamas kraujo bankas, nesvarbu, kurioje valstybėje žmogus gyventų.
„Turiu žinoti, kad nepritrūks kraujo, jei man kas nors bloga atsitiktų. Ar jūs, lietuviai, kitaip elgiatės?“ – sutrikęs paklausė užsienietis.
Geriau jaučiasi, tampa žvalesni, energingesni – taip savo būseną apibūdina kraujo donorai. Moksliniai tyrimai rodo, kad kraujo donorai netgi tampa psichologiškai priklausomi. Paaukojus kraujo, žmogaus savijauta pagerėja, nes išsiskiria endorfinų, vadinamųjų laimės hormonų.
Dažnai kraujo aukojantys žmonės išsiskiria savo charakterio savybėmis. Jie moka labiau džiaugtis gyvenimu, daugiau šypsosi, atviri kitiems.
„Jie nesijaučia esantys egoistai, nes gali pasidalinti krauju su tais, kuriems to reikia. Kai kurie turi puikų humoro jausmą. Man gera su jais bendrauti, nes turi ką papasakoti“, – sakė gydytoja hematologė L.Kryžauskaitė.
