Veikiau dėl to, kad eilinį kartą klausiu savęs – kur gi nueina sveikatos apsaugai skirti beveik pusantro milijardo eurų? Kelerius metus vis giriamasi, kad sveikatos apsaugai skirta pinigų suma auga, tik gaila, jog pagalbos prašančių skambučių nuo to nemažėja.
Sakysite, susirgai – pats kaltas? Galbūt, kai kuriais atvejais. Neapgaudinėkime savęs, kai išgeriame tiek alkoholio, suvalgome tiek lašinių ir vos vieną kitą pomidorą, naivu būtų tikėtis, jog visi būsime sveiki. Tai liudija ir mirtingumo nuo širdies ir kraujagyslių ligų statistika, kurios beje, dažnai susijusios su žalingais įpročiais.
Ir vis dėlto šį kartą kalba eina ne apie tai. Retos ligos, genetiniai susirgimai – ligos, kurių atsiradimui sunku užkirsti kelią, o jų gydymas kainuoja brangiai. Ką gi tai reiškia? Kad nelaimėlius paliksime likimo valiai, nes kasmet retų ligų gydymui skiriama vos kiek daugiau nei 3 milijonai eurų. Neapsigaukite, retos ligos nereiškia, kad jų vos viena kita. Retų ligų yra daugybė tad ir sergančiųjų jomis tikrai ne šimtas.
Nors oficialaus registro nėra, medikai skaičiuoja, kad tokių žmonių Lietuvoje gali būti daugiau nei pusantro šimto tūkstančių. Ką gi, tie 3 milijonai eurų, skiriami jiems gydyti, dabar jau nebeatrodo labai daug.
Tačiau ir čia ne pabaiga. Be retų ligų yra dar ir retos būklės bei kitos ligos, kad ir neseniai žiniasklaidoje linksniuota lėtinė daugiažidininė polineuropatija, kuria serga Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorė Daiva Stubraitė.
Vaistai šiai ligai nebuvo kompensuojami, aktorė buvo palikta likimo valiai. Tik po viešo kreipimosi ledai pajudėjo ir žinoma moteris gydymą gavo. Tiesa, reikia prisiminti, jog tuo metu jos vyras, scenografas Sergejus Bocullo savo socialinio tinklo paskyroje jau skelbė „asmeninį džihadą ligonių kasoms ir sveikatos apsaugos ministerijai“.
Nenustebčiau, jei tokį džihadą skelbti norėtų dar ne vienas Lietuvos gyventojas. Žinote kodėl? Todėl, kad sprendimai dėl vaistų kompensavimo atskirų žmonių atveju (ne tų, kurie medikamentus gauna iš patvirtinto kompensuojamų vaistų sąrašo) atrodo taip:
Komisijai, sprendžiančiai dėl vaistų skyrimo parašomas laiškas, kuris prasideda maždaug tokiais žodžiais – „Ar atsižvelgiant į ribotą PSDF biudžetą tikslinga yra skirti vaistus Vardeniui Pavardeniui?“. Po kurio seka atsakymas: „Atsižvelgiant į ribotą PSDF biudžetą, manome, kad vaistų skirti negalima“. Istorijos pabaiga.
Ribotas, be abejo, ne tik PSDF, bet ir visos šalies biudžetas , bet kas kartą išėjusi iš darbo pažvelgiu į pūpsančius Valdovų rūmus bei tą nelemtą meniškąjį Vamzdį Neries krantinėje ir niekaip negaliu suprasti, kur gi tas ribotumas.
Belieka atsidūsti ir prisiminti tovariščio, apie kurį pagalvoti vargu ar kas Lietuvoje norėtų, frazę – „Nėra žmogaus, nėra problemos“.
Atsidūstu dar kartą ir žygiuoju namo žinodama, kad rytoj galiu vėl sulaukti panašaus skambučio. Užsidedu ausines. Ironiška, iš ten „Depeche Mode“ man kartoja vieną frazę – „Wrong“.
