– Partija nusprendė, kad esate tinkamiausias kandidatas į ministro postą, tačiau kritikos strėlių iš kitų politikų netrūksta.
– Nebijau kritikos, tai verčia pasitempti. Tačiau gali atsakyti, jog tris kadencijas praleidau Vilniaus miesto taryboje, 4 metu vadovauju Jaunimo reikalų departamentui ir tiek pat dirbu Seimo Sveikatos reikalų komitete. Būtent pastaroji patirtis yra esminė.
Partijoje buvo svarstomi įvairūs variantai, premjeras nustatė kriterijus ministrui. Tuomet buvo partijos pasiūlymas dėl vienos kandidatūros ir prezidiumas jam pritarė. Nustačiau savo prioritetus, bet faktas, kad pagrindinė ministro užduotis – vykdyti Vyriausybės programą. Į ministro darbą žiūriu ne kaip į postą, o pareigas. Jose galime padaryti tam tikrus sprendimus, kitus nei būnant Seimo komiteto nariu.
Jau anksčiau mačiau, kur ministerijai sunkai sekdavosi įvykdyti sprendimus.
– Kokie tie nelabai pasisekę sprendimai?
– Pirmiausia reikia daugiau komunikacijos tarpusavyje, tarp visų sistemoje veikiančių grupių. Daugiau argumentų, mažiau emocijų. Manau, tikrai galėčiau būti tas politikas, kuris įsiklausytų į įvairias nuomones.
Akcentuosiu keletą svarbių temų. Visų pirma – inovacijos. Manau, kad progresas turi būti pagrindinis dalykas. Tai labai susiję su inovatyvių vaistų prieinamumu. Kaip žinia, onkologiniai pacientai gauna vaistus po 7 metų nuo jų registracijos dienos. Per tą laiką atrandami jau ir nauji vaistai, o tai, kas buvo efektyvu ir inovatyvu prie 7 metus, praranda vertę.
Naujausių vaistų prieinamumas Lietuvoje yra žemas ir tai reikia aiškiai pripažinti, nors yra galimybių tai pakeisti.
Visi ministrai iki manęs kalbėjo ir dar apie vieną problemą – ligų prevenciją. Tačiau realiai nebuvo jokių sprendimo, dėl kurių ir turime tokį rezultatą – daug sergančiųjų. Be to, turime gėdingą situaciją – pusė vaikų nepatikrinta dėl tuberkuliozės.
Dar viena problema – savižudybės. Turime daug gerų specialistų, bet tuo pačiu netrūksta ir nesusikalbėjimo tarp medikų, dirbančių šioje srityje. Įsivaizduoju, kad turėtume žymiai labiau įtraukti į šį procesą nevyriausybinį sektorių.
Nesame priekyje pagal skiriamas lėšas sveikatos apsaugai. Kitas dalykas – kaip efektyviai panaudojame turimus pinigus. Manau, kad čia yra didžiulis rezervas. Reikia baigti politinius žaidimus ir pataikavimus. Turime suprasti, kad negalime turėti geriausios medicinos aparatūros kiekvienoje rajono ligoninėje, negalime turėti tiek daug tuščių lovų.
Aišku, nekalbu apie tai, kad reikėtų uždaryti ligonines ar atleisti medicinos personalą. Priešingai – turėtume perprofiliuoti lovas, ligoninių profilius. Galbūt kai kuriose ligoninėse turėtų būti teikiama daugiau slaugos paslaugų. Tai būtina, jei pasižiūrėsime į demografines šalies tendencijas.
– Jūsų pirmtakai padarė klaidų ar kaip tik kažko neatliko?
– Manau, kad tiek Vytenis Andriukaitis, tiek Rimantė Šalaševičiūtė padarė daug prasmingų darbų. Galbūt buvo kažkokių klaidelių, jeigu galima jas taip įvardinti. Manau, siūlant vienus ar kitus įstatymo pakeitimus, galėjo būti didesnė komunikacija su suinteresuotomis grupėmis, įtikinant juos. Taip būtų sulaukę mažiau kritikos ir pastabų.
Savo darbo tikrai nepradėsiu nuo paskutinės dienos įsakymų peržiūrėjimo ir naikinimo. Reikia užtikrinti ministerijos darbų tęstinumą. Ministras nėra tas, kuris ateina ir staiga viskas keičiasi, ministerija verčiasi aukštyn kojomis.
Iki rinkimų liko kiek daugiau nei pusmetis. Ar tas laikas praleistas ministerijos kabinete nepakiš kojos, jei sulauksite kritikos dėl negerėjančios sveikatos apsaugos?
Negalvoju apie tokius dalykus. Mano uždavinys yra padaryti viską, kad pateisinčiau man suteiktą pasitikėjimą, vykdant konkrečius darbus.
– Itin aštri tema šiuo metu – alkoholizmas. Kaip kovosite su juo?
– Manau, kad pirmas dalykas, kurį reikia padaryti – prie vieno stalo susodinti pagrindines institucijas, kurios privalo dalyvauti šios problemos sprendime. Pirmiausia tai Švietimo ir mokslo, Socialinės apsaugos, Sveikatos ir Vidaus reikalų ministerijos. Vienas iš atsakymų, kodėl nėra realių sprendimų – bendradarbiavimo stoka.
Pirmiausia savo darbus turi atlikti institucijos. Jos turi sukurti aiškias programas, kad vaikai turėtų ką veikti po pamokų. Vaikus, kurių tėvai geria, reikia ištraukti iš tos aplinkos, pasirūpinti, kad jie būtų užimti. Dirbti taip pat reikia ir su jų tėvais.
Kitas dalykas yra teisiniai reguliavimai. Alkoholio prieinamumo ribojimas yra labai svarbus. Manau, kad sutarus aiškią datą turime judėti link specializuotų parduotuvių steigimo, griežtesnio jų darbo laiko ribojimo.
Pritariu ir dabartinėms iniciatyvoms – riboti pardavimo laiką bent valanda, bet tai iš esmės nesprendžia alkoholio prieinamumo problemos. Galima didinti akcizą alkoholiui ir tabakui, bet tokiu atveju labai išaugs nelegalaus alkoholio vartojimas, apsinuodijimai nuo jo.
Kita vertus labai atsargiai žiūriu į priverstinį gydymą nuo alkoholizmo. Manau, kad dabartiniai teisės aktai leidžia pakankamai daug, kad būtų žmonėms padedama. Problema, kurią įžvelgiu – reikia koreguoti teisės aktus, kad žmonės būtų suinteresuoti gydytis nuo alkoholizmo. Dabar tai yra stigmatizuojama. Jeigu žmogus gydėsi nuo alkoholizmo, jis turi atitinkamą įrašą savo sveikatos byloje, kas vėliau gali apsunkinti galimybes įsidarbinti.
Tačiau jei žmogus turi pinigų ir gydosi privačioje klinikoje, jokių įrašų nelieka. Tai dviprasmiška situacija, kurią reikia taisyti.
Galiausiai alkoholizmas yra pasekmė. Priežastis yra didelis nedarbas, užimtumo trūkumas.
– Skiepai – antra tema, kelianti audrą. Neskiepyti vaikai nebus priimami į darželį?
– Mano nuomonė labai paprasta, skiepai yra mokslu įrodytas būdas išvengti ligų. Turime pakankamai gerus vakcinacijos rodiklius, tačiau jei pažiūrėsime kelių metų tendencijas, jos kelia nerimą, nes skiepijimo mastai mažėja.
Sėjamos baimės paskatina dalį tėvų neskiepyti savo vaikų. Ties žmonės turi suvokti – skiepai yra būdas apsaugoti savo vaikus nuo ligų. Nebent vėl norime grįžti prie tymų protrūkių.
Kalbant apie baudimus už neskiepijimą, laikausi labai atsargios nuomonės. Galbūt geriau yra edukuoti, skatinti žmones skiepytis. Reikia įrodyti tėvams, kad tai yra daroma jų vaikų labui.
Matau ir kitą problemą – skiepai, kurie apsaugo nuo tokios sudėtingos ligos kaip meningokokas, kainuoja labai brangiai. Toli gražu neprieinamu visiems žmonėms. Kita vertus tai žymiai pigiau negu gydyti vaiką nuo meningokokinės infekcijos. Manau, kad reikia galvoti apie vakcinacijos programų praplėtimą ir kompensuoti daugiau skiepų.
Mano vaikas yra skiepytas visais privalomais ir beveik visais papildomais skiepais, kuriais tik įmanoma.
– Buvusiai sveikatos apsaugos ministrei su postu teko atsisveikinti prisipažinus apie kyšio davimą. Kaip išgyvendinti kyšio davimo ir ėmimo praktiką?
– Matyt vieno recepto nėra, antraip tai jau būtų padaryta. Galiu pasakyti tiek, kad kyšis yra blogis savaime. Tai žemina tiek gydytoją, tiek pacientą. Tokią praktiką sieju su mūsų sovietinio mentaliteto palikimu.
Žinau daugybę gydytojų bei pacientų, kuriems tai visiškai nepriimtina. Tikiuosi, kad atkreipiant dėmesį į šią problemą, vis daugiau žmonių supras, kad jie neturi atsidėkoti už tai, kas jau yra jų pačių apmokėta. Jie yra sumokėję mokesčius ir turi teisę gauti sveikatos priežiūros paslaugas. Tai neturėtų priklausyti nuo to, ar jie skiria tam papildomai pinigų, ar ne.
– Tačiau gydytojai tikina, jog kyšiai tai pernelyg mažų atlyginimų pasekmė. Nebijote, kad po savaitės kitos ir jie pradės streiką?
– Taip, jų atlyginimai yra maži jei palyginsime su kitomis šalimis. Koks atsakymas? Šioje vietoje grįžtame prie efektyvaus sveikatos apsaugos lėšų panaudojimo. Kaip minėjau, reikia sutvarkyti ligoninių tinklą ir taip sutaupytus pinigus skirti kitoms reikmėms.
Esminis dalykas, kad turime suvokti, jog tai mūsų visų viešieji finansai. Būtina suvokti, kad tai bendro katilo pinigai. Taip, pedagogų atlyginimai yra maži, taip pat gydytojų, mokslininkų ir kitų, dirbančių viešajame sektoriuje.
Pirmiausia turime įvertinti viešųjų finansų galimybes ir pagal jas atsakingai didinti atlyginimus. Tačiau aš labai atsargiai žiūriu į atskiras iniciatyvas. Jei vieni pastreikavo ir jiems stipriai pakėlė atlyginimus, tai iškraipo visą sistemą.
