Kaip informuoja Nacionalinis transplantacijos biuras prie Sveikatos apsaugos ministerijos, transplantacijos kainą sudaro ne tik pati operacija, bet ir kiti etapai. Tai – donoro paruošimas, donorinių organų išlaikymo procedūros, organų paėmimo operacija, recipiento ištyrimas ir paruošimas transplantacijai, organo transplantacija, ligonio pooperacinė priežiūra.
Visi etapai turi nustatytus įkainius ir ligoninei, atliekančiai šiuos darbus, yra apmokama Valstybinės ligonių kasos – Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto – lėšomis. Recipientui transplantacija „kainuoja“ nerimą, baimę, skausmą, viltį. Tačiau šių dalykų niekas negali įkainoti pinigais.
Finansinė transplantacijos paslaugų išraiška yra labai nevienoda – jos kainuoja nuo kelių dešimčių tūkstančių iki kelių šimtų tūkstančių eurų.
Tikslias sumas įvardinti sunku, nes net ir to paties organo transplantacija gali kainuoti nevienodai, kai ją sudaro nevienodi etapai: tarkime, vienas recipientas po transplantacijos sveiksta greitai, kitą gali varginti komplikacijos, ilgas reanimacijos laikotarpis, papildomos medicininės intervencijos – tokia transplantacija kainuos daugiau.
Tačiau visos paslaugos, kurios yra reikalingos recipientams, apmokamos valstybės lėšomis. Ligonio artimieji turi ir asmeninių išlaidų – kainuoja kelionė į ligoninę, ligonio lankymas.
Kartais žiniasklaidoje pasirodo istorijų apie sunkiai sergančius žmones ir jų gydymui reikalingas lėšas, nurodomos sąskaitos finansinei paramai gauti. Kiekvieno žmogaus savanoriškas apsisprendimas – paremti ar ne. Tačiau būtent su transplantacijos operacijos išlaidomis tai neturėtų būti siejama.
Šiuo metu galiojanti tvarka numato Lietuvos gyventojų gydymo išlaidų kompensavimą tiek Lietuvoje, tiek užsienyje – išlaidos apmokamos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis.
Asmeninėmis lėšomis turėtų būti apmokama kelionė į užsienio šalį, taip pat šeimai būtų reikalingos asmeninės lėšos gyventi toje šalyje laukiant transplantacijos, slaugant ligonį po operacijos, kol gydytis būtų galima namuose.
Organų transplantacijos kontekste užsienio šalys yra minimos tik tuomet, kai kalbama apie vaikus: užsienio šalyse atliekamos kepenų transplantacijos mūsų šalies vaikams, kai donorais tampa jų tėveliai – tėtis ar mama padovanoja dalį kepenų sergančiam savo vaikui.
Lrytas.lt primena, kad atliktos apklausos rodo, jog net 90 proc. mirusiųjų artimųjų pritaria organų donorystei. Per tris pirmuosius šių metų mėnesius su mirusių žmonių artimaisiais apie organų donorystę buvo kalbėta 23 kartus. Tik trijų mirusiųjų artimieji nepritarė donorystei: artimųjų prieštaravimas sudaro 10,7 procento.
Kaip anksčiau informavo Nacionalinis transplantacijos biuras prie Sveikatos apsaugos minsiterijos, šis rodiklis yra geriausias per visą donorystės istoriją Lietuvoje.
Palyginimui – pernai iš 33 pokalbių atsisakiusiųjų buvo 8 (24 proc.). Toks artimųjų atsisakymas donorystei yra naudojamas ir kitose Europos Sąjungos šalyse, palyginimui – kitų šalių 2014 metų statistika :
Kroatija: iš 190 pokalbių – 39 atsisakymai (20,5 proc.)
Latvija: iš 24 pokalbių – 7 atsisakymai (29 proc.)
Ispanija: iš 2049 pokalbių – 367 atsisakymai (17,9 proc.)
