Tai buvo 5 poros vaikas. 49-erių sulaukęs tėtis pasidalino neoficialiu pranešimo Facebook, kuriame nurodė, kad po šios netekties jie stengiasi pagyti kartu ir padėkojo gerbėjams už palaikymą, nurodo dailymail.co.uk.
Labdaringa veikla užsiimanti organizacija Tommy's teigia, kad net 75 proc. persileidimų įvyksta pirmajame nėštumo trimestre. Taigi, daugeliui moterų 12-ąją nėštumo savaitę atliekamas ultragarsas užtikrina, kad jų kūdikis yra sveikas.
Deja, šis džiaugsmas kai kurioms trunka neilgai... Trys moterys nusprendė pasidalinti, ką reiškia vaikelio netekti vėlyvu persileidimu bei būdais, padėjusiais įveikti sielvartą.
Po 4 mėnesių nėštumo neteko trynukų
Patyrusi kelis ankstyvus persileidimus, Gemma Blackham, 34, pastojo dar kartą. Šeštą nėštumo savaitę atliktas ultragarsas patvirtino, kad į pasaulį beldžiasi ne vienas, o trys vaikučiai.
Pirminis šokas greitai praėjo, o jo vietą užėmė džiaugsmas. Deja, 13-ąją savaitę atlikti tyrimai parodė, kad vienas iš mažylių neišgyvens iki gimdymo. Tai būsimus tėvus privertė priimti sudėtingą sprendimą atlikti abortą ir silpną kūdikį pašalinti, taip suteikiant didesnį šansą sveikiems kūdikiams.
Tai buvo siaubingas sprendimas, kurį priimti būsimiesiems tėvams buvo be galo sunku. Moteriai buvo atlikta operacija, kurios metu gydytojai sustabdė kūdikio širdį ir leido jai vykti namo. Praėjus 5 dienoms Gemma buvo priversta grįžti į ligoninę, kadangi ėmė jausti neįtikėtinai stiprų skausmą.
Gydytojai atliko tyrimus, kurie patvirtino, kad kūdikiai buvo sveiki ir išleido moterį namo. Deja, tą patį vakarą jai prasidėjo sąrėmiai ir netrukus Gemma pagimdė.
„Tai buvo siaubinga – kol laukiau greitosios viskas buvo jau pasibaigę... Pagimdžiau ir visas tris placentas, o kūdikiai neišgyveno. Buvau visiškai sugniuždyta“, – pasakojo moteris.
Vėliau gydytojai atrado, kad nėštumo metu moters organizmas negamina pakankamai progesterono. Kai, praėjus 4 savaitėms po nelaimės ji vėl pastojo, medikai skyrė hormono injekcijas ir pesarus (moters vidinius lyties organus palaikančius žiedus).
„Nors manimi iš tikrųjų rūpinosi, be galo bijojau. Po to, kai 15 savaičių besilaukdama netekau trijų savo kūdikių, nesijaučiau saugi vėl būdama nėščia. Visgi, Henris gimė sveikas, netgi 8 dienomis vėliau, nei turėjo. Man sūnus yra ypatingas, jis mane užpildė. Kas kartą kai į jį pasižiūriu, negaliu patikėti, kad Henris jau čia, šalia manęs.
Visgi, abudu su vyru nusprendėme daugiau vaikų nebeturėti. Bijome netekties ir esami tikri, kad neištvertume dar vieno panašaus įvykio. Žinau, kad niekuomet nepamiršiu to, kas įvyko, tačiau noriu, kad moterys žinotų, jog su laiku tampa lengviau“, – patirtimi pasidalino Gemma.
Nuojauta, kad kažkas „ne taip“ buvo teisinga
Catherine White, 34, negalėjo atsidžiaugti, kad po 3 metų bandymo pagaliau pastojo. Devintą savaitę atliktas ultragarsas šį džiaugsmą padvigubino – moteris laukėsi identiškų dvynių.
Iki pat 30-osios nėštumo savaitės viskas klojosi puikiai, kol Catherine pajuto, kad jos kūdikiai nustojo judėti. Nuvykus pas gydytojus buvo patvirtinta, kad vienas iš kūdikių mirė ir tai kėlė grėsmę kito vaikelio gyvybei. Nors ir jautėsi palaužta, moteris stengėsi išlikti stipri dėl išgyvenusio mažylio.
Deja, antras vaikas taip pat neišgyveno. Tai medikus privertė paskatinti sąrėmius ir sukelti moteriai gimdymą. Catherine pagimė mažylius vieną po kito ir, nors iš pradžių nenorėjo jų net pamatyti, galiausiai pakeitė nuomonę.
„Jaučiausi visiškai pasimetusi, juk turėjau lauktis dvynių, turėjau tapti mama. Mano gyvenimas buvo netekęs prasmės. Iš pradžių nenorėjau jų net išvysti, tačiau dabar džiaugiuosi, kad turėjau progą tarti „Sudiev“. Vis dėlto, nusprendžiau neimti jų glėbį, nenorėjau pernelyg prisirišti...
Visgi, nusprendžiau tikėtis, kad viskas bus gerai. Juk buvau pastojusi, vadinasi, tai galėjo atsitikti dar kartą“, – pasakojo moteris.
Vėliau moteris patyrė dar vieną persileidimą, po kurio buvo patvirtinta diagnozė – Catherine sirgo Hughes sindromu. Tai reiškė, kad jos kraujas buvo tirštesnis, nei turėjo būti, o tai sukėlė kraujo krešulius nėštumo metu. Paskyrus heparino injekcijas, tų pačių metų lapkritį ji dar kartą pastojo.
„Žinia, kad laukiuosi, sukėlė daugybę prieštaringų jausmų. Džiaugiausi, tačiau ir bijojau. Atsipalaidavau tik tuomet, kai gimus dukrai išgirdau jos verksmą“, – teigė liepos 5-ąją dukterį pagimdžiusi moteris.
Kas naktį iš naujo patirdavo netekties skausmą
Emily Waterfield, 34, neteko sūnaus būdama 17 savaičių nėščia. Ji pasakoja, kad tiek laukdamasi dukters, tiek antrojo nėštumo metu jautėsi neramiai. Jausmas buvo ypač stiprus pirmosiomis nėštumo savaitėmis, kadangi visais būdais stengėsi apsaugoti savyje augančią gyvybę.
Deja, antrojo nėštumo metu persekiojusi baimė pasitvirtino – 16-ąją savaitę atliktos apžiūros metu gydytojai neįstengė aptikti širdies plakimo. Tai reiškė, kad įsčiose buvęs sūnus neišgyveno.
„Nuo tos akimirkos viskas atrodė it per rūką. Kai pagimdžiau Teddy jis buvo visai mažytis, vos mano delno dydžio, tačiau jau turėjo savo sesers nosytę. Vėliau man atliko operaciją ir pašalino placentą, o sekančią dieną išleido namo.
Mano vyras buvo uola, laikanti šeimą kartu, o aš naktimis kęsdavau siaubingus košmarus. Nepaisant to, kad atlikusi testą surinkau itin aukštą Potrauminio streso sindromo balą, Ligonių kasos nesiūlė jokios pagalbos moterims, išgyvenusioms persileidimą.
Negaliu paneigti, kad priežiūra ligoninėje buvo nuostabi, tačiau faktas, kad nėra psichologinės pagalbos, šiurpina. Moterys yra priverstos viską išgyventi be specialistų pagalbos.
Kūdikio netektis yra skaudžiausia, kas gali ištikti šeimą ir kartu su vyru suprantame, kad mums pasisekė, jog turime dukterį. Ji visuomet pasiruošusi būti šalia ir mane apkabinti, vos tik imu graudintis“, – prisipažino Catherine.
Pagal statistiką, kas antra moteris per gyvenimą patiria bent vieną persileidimą. Persileidimo priežastys yra įvairios ir dažnai nenustatomos. Įtakos gali turėti tiek motinos ligos, tiek paties vaisiaus patologija.
