Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Vidaus ligų klinikos profesorius ir Kauno klinikinės ligoninės gydytojas A.Unikauskas daugeliui yra gerai pažįstamas iš televizijos ekranų.
Nuo rudens laidą „Klauskite daktaro“ pradėjęs vesti su nauja partnere, vienos kūrybos agentūros bendraturte R.Kulvinskyte, profesorius netrukus moteriai prasitarė, kad norėtų televizijos studijoje ją pamatyti vilkinčią ne kelnių kostiumą, o suknelę.
„Daktarui patinka suknelės – jos pabrėžia moteriškumą“, – netikėtą pageidavimą juokais priėmė R.Kulvinskytė, auginanti 11 mėnesių dukrytę Luną.
Ar R.Kulvinskytė nesigaili, kad teko sutrumpinti motinystės atostogas ir pradėti vesti laidą?
Rimantė: Turiu savo verslą, tad šimtu procentų būti mama galėjau tik mėnesį, kai visiškai atsiribojau nuo darbų.
Dabar turime auklę. Ji Luną prižiūri po kelias valandas ar pusę dienos. Mano vyras daug dirba, todėl neturime tokios prabangos, kad abu augintume vaiką.
– Praėjusį sezoną laidą vedėte su humoristu Justinu Jankevičiumi.
Ar pakeitus partnerius keičiasi bendravimo stilius?
Alvydas: Su Justinu dirbome trejus metus, galima sakyti, kone giminėmis tapome.
Su nauja partnere bendravimo stilius, be abejonės, kitoks.
Kadangi tai – medicininė laida, ne pramoginė, svarbiausia išlieka medicininė informacija. O laidos partneris man talkina dėl to, kad kai kuriuos dalykus pateiktume nuotaikingai ir žmonėms būtų įdomu žiūrėti. Tiktai sausa informacija ne visada būtų įdomu.
Justinas buvo „drigantas“. Mano tėvai vartodavo tokį žodį, kai sukdavosi kalba apie ką nors panašaus į dramblį ar raganosį. Justino humoras truputį aštresnis. Rimantė – rami, švelni.
Rimantė: Kai Justinas buvo vedėjas, šioje laidoje dirbau scenariste. Su Justinu nebūtų lengva konkuruoti, bet aš tam ir nesiruošiu. Be to, lietuviams juokingos moterys nelabai patinka.
Televizijos žiūrovams patinka gražios moterys, todėl laidos vedėja turėtų būti daili ir pernelyg daug nereiškianti savo minčių.
Todėl jomis daugiau turėtų dalytis laidos vedėjos partneris.
– Ar vedant laidą su profesoriumi nesijaučiate suvaržyta dėl jo nemažos gyvenimiškos ir profesinės patirties?
Rimantė: Ne. Gal tik iš pradžių juokiausi ir prisipažinau daktarui, kad jo truputį prisibijau, nes jis garsėja griežtu charakteriu, dideliu reiklumu visai kūrybinei grupei.
Kita vertus, man smagu su juo dirbti. Būdama šalia jo ir pati įgyju daugiau pasitikėjimo – ką nors naujo sužinau per kiekvieną laidos filmavimą.
– Televizijos studijoje susirenka nemažai vyresnio amžiaus žmonių, jie aktyviai dalyvauja laidoje – klausia, atlieka jūsų pateiktas užduotis. Ar buvo atvejų, kai kuriam jų teko suteikti medicininę pagalbą?
Alvydas: Vieną kartą teko. Filmavimo metu moteris prarado sąmonę.
Išsiaiškinome, kad tai buvo epilepsijos priepuolis. Iškvietėme greitąją pagalbą. Tačiau daugiau neteko nei gaivinti studijos svečių, nei teikti jiems skubios pagalbos.
– Ar televizijos žiūrovai matė priepuolio ištiktą studijos viešnią?
Alvydas: Taip – matė. Nuotraukos buvo įdėtos į internetinį laidos puslapį, po to skaičiau komentarus, kuriuose buvo rašoma, kad viskas surežisuota. Tai melas.
Rimantė: Po staigios filosofo Leonido Donskio mirties filmavome laidą tema „Kaip suteikti pirmąją pagalbą?“.
Todėl dabar tikrai mokėčiau ją suteikti. Anksčiau apie skubią pagalbą žinojau tik iš filmų, dabar studijoje teko ir praktiškai pabandyti.
– Prie televizijos studijos niekas netikrina svečių savijautos?
Alvydas: Kodėl manote, kad turėtų tai daryti? Nemanykite, kad į studiją ateina devyniasdešimtmečiai, – susirenka jaunesni. Šiais laikais, beje, oficialiai žmogus iki 65 metų laikomas vidutinio amžiaus, o pagyvenęs – jau perkopęs tą ribą.
Dažniausiai į studiją atvyksta guvūs žmonės, kai kurie jų – iš Medardo Čoboto trečiojo amžiaus universiteto, iš pensininkų sąjungos „Bočiai“. Jie – labai aktyvūs, gerai reaguoja, puikiai nusiteikę ir fiziškai tvirti.
– Ar būtų smagiau ir įdomiau vesti laidą, jei studijoje sėdėtų bendraamžiai?
Rimantė: Studijoje būna ir jaunesnių žiūrovų, bet aš labiau myliu vyresnius. Esu artima su savo močiute. Pastebėjau, kad vyresni žmonės – ne tokie ir atviresni už jaunus. Todėl bendravimas su vyresniais – nuoširdesnis.
– Nejaugi sveikata domisi tik senjorai?
Alvydas: Būtų keista, jei sveikata labai domėtųsi jauni žmonės. Kol žmogus jaunas, jam – jūra iki kelių. Jis gerai jaučiasi, jam atrodo, kad tai tęsis daug metų.
– Laidos temos paliečia kone visas ligas, jų simptomus. Kokia medicinos sritis, nesusijusi su televizija, artimiausia jūsų širdžiai?
Alvydas: Sritis, kurią visada geriausiai išmaniau, – skausmai, daugiausia susiję su raumenų pokyčiais. Bet artimų temų – daug. Jeigu skaitau paskaitas studentams, jos turi tapti svarbios ir įdomios pačiam, kitaip nebus įdomu jų klausytis. Todėl domiuosi ir elektrokardiografija, kepenų ligomis bei panašiomis temomis.
Keletą metų esu dirbęs reumatologijos skyriuje, kuriame gydomi sąnarių, jungiamojo audinio ligomis sergantys ligoniai.
Teko susidurti su situacijomis, kai ligoniui negali niekuo padėti. Tada būdavo sunku.
Pradėjau sukti galvą, ką būtų galima dar padaryti. Tokiems ligoniams gali tik palengvinti simptomus, skausmą.
Iš tos patirties išsirutuliojo darbas su raumenimis. Raumenų skausmas – pats dažniausias, kurį patiria žmogus. Tai ne širdies, ne pilvo, ne sąnarių, o tiesiog raumenų sukelti skausmai.
Rimantė: Dirbdamas tokioje laidoje, nori nenori, „persergi“ visomis ligomis arba ima reikštis jų simptomai. (Juokiasi.)
Mano šeimoje yra buvę ir lengvesnių, ir sunkesnių ligų, todėl su jomis susidūręs tampi kone pusė daktaro.
Manau, kiekvienas lietuvis yra gerai susipažinęs su peršalimo ligomis ir jų gydymu. Tai nesvetima ir man.
Dabar jau nemažai žinau apie mediciną, juolab kad prie šios laidos kūrimo prisidedu ne vienus metus. Todėl teko įvairiomis ligomis, jų gydymu domėtis.
– Po laidos studijoje sėdintys žmonės pakyla ir prieina prie jūsų. Jie užduoda jums asmeninių klausimų?
Alvydas: Tenka atsakinėti į klausimus, kurie susiję su jų sveikata. Jų įvairovė – didžiulė, sunku apibrėžti vieną temą ar sritį. Žmonės klausia bet ko, kas gali būti susiję su nemaloniais jutimais, savijauta.
Nuovargis būna toks, kad po laidos su studijos svečiais nebesinori užsibūti. Tačiau 5–10 minučių pabendrauju.
– Ar naudodamasi pažintimi su profesoriumi kreipiatės į jį pagalbos susirgus?
Rimantė: Klausiu. Bet jeigu ko nors paklausiu dėl dukters, profesorius būna atsargus. Jam pediatrija – slidi sritis.
Profesorius man net dubens kaulus tiesioginio eterio metu sugrąžino į taisyklingą padėtį. Ši problema buvo liekamasis reiškinys po gimdymo. Be to, namuose vaiką daug nešioju, todėl dubens kaulai šiek tiek persikreipė.
Kai gydytojas staigiais judesiais jų padėtį atkūrė, nespėjau nė susivokti: viens du, ir viskas. Nespėjau pajusti skausmo.
– Ar dažnai griebiatės vaistų? Vartojate vitaminus organizmui stiprinti?
Rimantė: Vitaminų negeriu, nes stengiuosi valgyti visavertį maistą. Ir vaistais nepiktnaudžiauju. Jie – tik galutinis sprendimas.
Bet ir nesu iš tų, kurie geriau kentės skausmą, negu išgers tabletę. Aš manau, viena piliulė tiek gyvenimo nesutrumpina, kiek skausmas.
– Ar dėl daugybės darbų spėjate pasirūpinti savo sveika gyvensena? Ar laisvalaikiu sportuojate?
Alvydas: Vaikštau į sporto klubą, bet nepavyksta to daryti dažnai. Dukart, o retkarčiais ir triskart per savaitę pasimankštinu treniruoklių salėje.
Rimantė: Norėčiau daugiau laiko paskirti sportui, bet dabar treniruoklių salėje pavyksta apsilankyti tik porą kartų per savaitę.
– Ar jūsų šeimoje yra daugiau medikų?
Alvydas: Žmona Marina – ginekologė, duktė Laura – vidaus ligų gydytoja, tačiau ji senokai nedirba, nes dabar jos pagrindinė profesija – mama.
Duktė šįmet pavasarį pagimdė penktą atžalą.
– Ar mokate planuoti savo laiką?
Alvydas: Aš jo niekada neplanuoju iš anksto. Prisitaikau prie esamos situacijos. Viena, ką stengiuosi padaryti, tai neskriausti savęs miego trūkumu. Tai – svarbiausia.
Amžius dabar jau toks (man šį rudenį sukaks 60 metų), kad nebepavyksta kaip anksčiau išmiegoti dvylika valandų ir, apsivertus ant kito šono, toliau miegoti. Dabar mėginu pamiegoti apie septynias valandas. O ar visada pavyksta – kita kalba.
Rimantė: Mano dienotvarkė – griežta. Ir mano vaikas gyvena pagal griežtą dienotvarkę. Todėl turint šeimos palaikymą gana lengva planuoti laiką ir viską suspėti.
– Kokie jūsų šeštadienio pusryčiai?
Alvydas: Aš nepusryčiauju. Puikiai žinau, kad viešoje erdvėje šaukiama, jog būtina pusryčiauti. Aš taip nemanau. Manau, jog tai – individualu.
Yra žmonių, kurie negali ištverti be pusryčių, be abejo, jie turi pusryčiauti. Bet yra žmonių, kurie nenori pusryčiauti, ir nereikia savęs prievartauti, nes pusryčiai – didžiulis darbas organizmui. Sakyčiau, pusryčius reikia užsidirbti.
Prie stalo pirmąkart sėdu apie 13 valandą. Aš stengiuosi valgyti dukart per dieną. Vakarienę valgau 19–20 valandą.
Rimantė: Jeigu šeštadienį pusryčiauti einame su šeima į kavinę, dažniausiai užsisakau Benedikto kiaušinių arba omleto su lašiša. Juk šių patiekalų namuose taip lengvai nepasigaminsi.
O jeigu pusryčiai būna namuose, vyras ruošia ką nors skanaus – dažnai kepa blynus.
Poilsio dienomis mes pusryčiaujame 9–10 valandą, nes vaikas anksti keliasi.
