– Kaip kilo idėja sukurti 3D įtvarą?
– Kilo dėl to, kad pati turėjau labai daug traumų. Man 25 metai, turėjau 28 rentgeno tyrimus, buvo labai daug traumų. Galvojau, ką studijuoti – mediciną ar dizainą. Įstojau į dizainą, bet medicina buvo mano aistra ir pomėgis. Nusimaniau joje ir sugalvojau, kad galima sukurti ką nors, kas susiję ir su medicina, ir su dizainu. Sujungiau sritis ir sukūriau įtvarą. Tai – plastikinis įtvaras iš tam tikro plastiko mišinio, kuris sukurtas taip, kad būtų patvarus.
Naudojame 3D spausdinimo technologiją, nes ji leidžia tą įtvarą idealiai pritaikyti žmogaus anatomijai. Mąstome ir apie kitokius būdus, kurie galėtų būti kiek pigesni ir greitesni. Technologijos tikrai žengia į priekį ir manome, kad po kokių trejų metų tai bus greita ir patogu.
– Ar šio – plastikinio – įtvaro funkcijos tapačios įprastam gipso įtvarui?
– Funkcija yra ta pati – jis tvirtai laiko galūnę ir neleidžia jai judėti, tačiau, dėl įtvaro svorio ir atsparumo vandeniui, pojūčiai yra kitokie, labai geri. Pavyzdžiui, pilnas rankos įtvaras nuo pirštų iki žasto vidurio sveria 120 g. Tai mažiau nei mobilusis telefonas. Kaklo įtvaro svoris – apie 60 g, o piršto – tik 6 g, į tokį svorį sunkiai reaguoja svarstyklės.
Įtvarai labai lengvi, atsparūs vandeniui ir gana atviri. Dėl to gerai kvėpuoja oda, ji mažiau prakaituoja ir neniežti, kas žmonėms – blogiausias dalykas. Žinoma, keblumų vis tiek kelia tai, kad neįmanoma sulenkti kojos ar rankos, bet išnyksta svoris. Siekiame sukurti įtvarus, kurie būtų ir funkcionalūs, ir gražūs. Pirmiausia žmonės pastebi išvaizdą ir sako, kad tai panašiau į aksesuarus nei į įtvarus. Dėl to labai džiaugiamės – žmogus gali pasigirti juo kaip papuošalu, ne traumos dalimi.
– Ar ant tokio įtvaro taip pat bus galima pasirašyti?
– Žinoma, kad galima. Ant gipso pasirašoma markeriais ar tušinukai, o jie tinka ir plastikui. Tik plotas gal mažesnis, bet parašyti palinkėjimą – tikrai galima.
– Ar bus naudojamas korio dizainas?
– Taip, korio struktūra gamtoje viena tvirčiausių, jei ne pati tvirčiausia. Mes pasirinkome panaudoti tokią struktūrą ir jos principais sukūrėme keletą grafinių struktūrų. Tai atrodo kaip juostelės ir skylutės tam, kad būtų tvirta. Korio principą panaudojome su skirtingomis struktūromis – arba labiau organišką, ar labiau kvadratinę, ar apvalesnę. Tai galima pasirinkti.
– Ar Lietuvoje šis įtvaras jau buvo panaudotas?
– Medicinoje jo dar nenaudojame, nes turime išbandyti tai su pacientais. Leidimą jau turime, tik laukiame lėšų, kad galėtume tai įvykdyti, bet tai jau patvirtinta gydytojų. Tikrai norime juos paleisti į rinką. Tiesiog tai ne toks jau paprastas produktas. Jam yra daugiau reikalavimų, tai užtrunka.
– Ar pasaulyje yra tokio įtvaro analogų?
– Lietuvoje jų nėra. Kalbant apie pasaulį, priklauso nuo to, kaip pažiūrėsime – įtvarų lūžusioms galūnėms – milijonai. Jei žiūrėsime į 3D spausdintus įtvarus, jų yra keletas, tačiau, tai yra longečių, standartinių įtvarų, kopijos. Mūsų įtvaras Lietuvoje ir pasaulyje išsiskiria ne 3D spausdinimu ar savo grožiu, o tuo, kad mes inkorporavome galimybę atlikti reabilitacijos procedūras nenuėmus įtvaro.
Mūsų įtvaras labai atviras, bet ir tvirtas, todėl, norint atlikti tokias procedūras, kaip lazerio terapija, ultragarsas ar šviesos terapijos, jo nereikia nusiimti. Dėl šio įtvaro matosi daug odos, gana didelės ertmės, todėl, naudojant po atvirų lūžių, labai lengva prižiūrėti žaizdas.
– Ar sugalvojote įtvarą, nes norėjote sukurti kažką specialiai medicinai?
– Įtvaro idėja gimė, kai reikėjo sugalvoti, ką daryti bakalauro darbui. Kadangi studijavau dizainą, norėjau bakalauro darbui sukurti ką nors kitokio nei šiaip kėdė, stalas ar puodelis – tai, kas man būtų artima ir su kuo būtų įdomu dirbti. Norėjau dirbti su įtvarais.
Tėvai man sakė, kad idėja labai gera ir gal reikėtų ją pasilikti magistrui. Kad daryčiau ką nors paprastesnio, sakė ir dėstytojai, tačiau nusprendžiau, kad reikia padaryti būtent tai. Bakalauro darbas buvo atliktas Olandijoje. Tai buvo pirmojo įtvaro koncepcija – kodėl jis toks, ką galėtų padaryti. Vėliau tą patį projektą tęsiau magistro studijose Vilniaus dailės akademijoje. Padariau visą įtvarų seriją.
– Kas yra sunkiausia?
– Reikia ilgai sėdėti prie kompiuterio ir modeliuoti. Yra daug organizacinio darbo, nes reikia gerai pasiruošti. Prieš pradedant modeliavimą ir dizaino darbą, reikia atlikti didelį tyrimą, kad išsiaiškintume, kokios turi būti specifikacijos.
Kadangi nesu medikė, pirmiausia man reikėjo išsiaiškinti tuos reikalavimus – bendrauti su medikais, ortopedais, traumatologais, reabilitologais ir išsiaiškinti, kaip turi būti gaminamas įtvaras. Taip pat reikėjo atlikti daug to tvirtumo bandymų, padaryti nedidelius prototipus.
Toliau buvo smagioji dalis – tai išvaizdos kūrimas, galvojimas, kaip techniškai viską išpildyti. Kitas etapas buvo technologija, kurią pasirinkome – kaip atspausdinti, kad išliktų tos specifikacijos, kurių mums reikia. Iš tiesų, tai gal ir nėra sunku, svarbu nepraleisti nė vieno dizaino žingsnio.
– O ką daryti su įtvaru, kai jo nebereikia?
– Jei jis sukelia gerų prisiminimų ar yra graži dekoracija, galima pasilikti. Žmonės kartais pasilieka ir gipsinius įtvarus. Tačiau sukūrėme šiuos įtvarus taip, kad juos būtų galima perdirbti. Taigi galima arba atiduoti perdirbti, ar tiesiog išmesti į plastiko konteinerį.
Mes kuriame taip, kad tai būtų perdirbama medžiaga. Jungtys padarytos taip, kad būtų nesunku jas uždėti ir nuimti, o nuėmus visa tai perdirbti. Norime būti socialiai atsakingi. Jei žmogus dėvi tą įtvarą kokius 4–8 mėnesius, nesinori, kad visa tai gulėtų sąvartyne.
