Šventiniam stalui – vien košės
Panevėžietė 83 metų Aldona Ivanovienė iš pensijos atsidėdavo po eurą kitą, kad per Velykas galėtų pasimėgauti skanesniu maistu. Tačiau atsitiko visiškai ne taip, kaip senutė planavo. Moteriai ant šventinio stalo teko dėti tik košę.
Močiutei būtų užtekę pinigų gardesniam kąsniui, bet ji nebeturi kuo tą kąsnį kramtyti: dingo jos 40 metų naudoti dantų protezai.
Panevėžietė įsitikinusi, kad tie protezai prapuolė Respublikinėje Panevėžio ligoninėje, kai ji ten gydėsi. Tik nenumano, kur – Kardiologijos skyriuje, į kurį buvo paguldyta, ar angiografijų kabinete, kur jai buvo atlikta kraujagyslių zondavimo procedūra.
Pasigedo protezų ir chalato
A.Ivanovienė apatinio ir viršutinio žandikaulių dantų protezų pasigedo grįžusi namo iš ligoninės. Senolė susigriebė, kad ligoninėje paliko ir chalatą.
Protezas buvo ne toks ir prastas: jame du dantys vilkti auksu. Taigi nebūtų nuostabu, jei kas ir būtų panūdęs svetimo gero.
Sunkiai vaikštanti pensininkė po poros dienų taksi nuvažiavo į ligoninę. Kardiologijos skyriaus medikų ji paprašė paieškoti jos chalato – bene jo kišenėje bus ir protezai. Pasak A.Ivanovienės, medikai ją išklausė, patrūkčiojo pečiais, bet chalato ir protezų neieškojo.
„Niekas kitas jų nepanaudos“, – pamena ji pašaipius medikų žodžius.
Protezus išėmę prieš procedūrą
Be dantų likusi senolė aiškina ligoninėje jų ieškanti ne todėl, kad susapnavo juos ten palikusi. Pasak moters, prieš procedūrą ji nugirdo medikų pokalbį apie jos dantų protezus. Vienas garsiai pastebėjęs, kad pacientės protezai neišimti. Kitas pasakęs: „Gerai, padėk prie jos daiktų.“
„Jeigu nebūčiau tų žodžių girdėjusi, nebūčiau supratusi, kad protezai buvo išimti ir kad jų reikia ieškoti ligoninėje“, – paaiškino moteris.
Prieš procedūrą A.Ivanovienė jautėsi mieguista, todėl nepajuto, kai išėmė protezus. Moteris prie jų buvo taip įpratusi, kad net nejausdavo esant burnoje.
Kadangi ji po procedūros tą pačią dieną buvo išrašyta namo, ligoninėje protezų ir nepasigedo.
Tik namuose pamėginusi atsikąsti obuolio senutė suprato, kad burna tuščia, nėra kuo kramtyti.
Tuo tarpu ligoninėje, dar prieš procedūrą, pensininkė valgė viską, kas buvo duodama, ir jokių problemų dėl kramtymo neturėjo. Todėl ji ir nemano, kad į ligoninę atvyko be dantų protezų.
Pareiškė, kad yra niekas
A.Ivanovienės ligoninėje artimieji nelankė. Vienas jos sūnus gyvena Norvegijoje, kitas miręs, o anūkas įsikūręs Klaipėdoje.
Senutė negalėjo pasakyti, kiek laiko gulėjo ligoninėje.
„Gal apie dvi savaites?“ – bandė skaičiuoti ji.
A.Ivanovienė apie savo bėdą pasipasakojo Panevėžio neįgaliųjų draugijos pirmininkei Stanislavai Arbutavičienei. Pastaroji paskambino Panevėžio ligoninės Vidaus medicininio audito skyriaus vedėjui Algirdui Žemaitaičiui ir be ilgų kalbų paprašė jo paieškoti A.Ivanovienės chalato bei dantų protezų. Tačiau šis atrėžęs, kad neįgaliųjų draugijos pirmininkė pirmiausia turi pasirūpinti notaro patvirtintu įgaliojimu atstovauti pacientės interesams, ir nesileido su ja į jokias kalbas.
„Esate niekas, ir mes neprivalome jums duoti ataskaitos“, – taip drėbęs pašnekovei skyriaus vadovas.
Alibi – įrašas ligos istorijoje
A.Žemaitaitis neneigė korespondentei nenorėjęs telefonu kalbėti su nepažįstama moterimi apie pacientės reikalus, todėl paaiškinęs, kad reikalingas įgaliojimas.
Bet jis nepripažįsta buvęs nemandagus. Pasak gydytojo, tai Neįgaliųjų draugijos vadovė su juo kalbėjusi įsakmiu, reikalaujančiu tonu, galop pribloškė S.Arbutavičienės reikalavimas pagaminti A.Ivanovienei naujus dantų protezus.
A.Žemaitaitis sakė, kad pacientė į ligoninę buvo paguldyta kovo 30-ąją, o namo išrašyta balandžio 3 dieną. Įvairius kolegų konfliktus su pacientais daug metų sprendžiantis medikas tvirtino, kad A.Ivanovienės ligos istorijoje yra įrašyta, jog pacientė prašė ją parvežti namo, nes nori pasiimti dantų protezus. Toks ligonės prašymas nebuvo išpildytas.
Vedėjo teigimu, vežiotis ligonius namo pasiimti pamirštų daiktų – ne medikų reikalas. Be to, ligoninės maistas esąs sumaltas, pertrintas, taigi protezai ir nebūtini.
Nebūtina išimti protezus
A.Žemaitaitis sakė, kad prieš tyrimą ar procedūrą angiografu paprastai nėra būtinybės pacientams iš burnų išimti dantų protezus.
Vidaus medicininio audito skyriaus vedėjas po S.Arbutavičienės skambučio tvirtino nurodęs kolegoms paieškoti pacientės chalato ir protezų, tačiau šie jų nerado. Paklaustas, ar apie nesėkmingas paieškas informavo A.Ivanovienę ar S.Arbutavičienę, atsakė, kad ne.
„Jeigu būtume radę, būtume pranešę“, – A.Žemaitaitis nematė reikalo vargintis.
Vedėjas piktinosi, kad S.Arbutavičienė drįso pareikalauti iš ligoninės A.Ivanovienei pagaminti naujus protezus.
„Mes to tikrai nedarysime. Labai apgailestaujame, kad pacientei tenka kęsti nepatogumus, tačiau mes dėl jų nekalti“, – kalbėjo pašnekovas.
Įrašą galėjo ir sukurpti
S.Arbutavičienė neigia reikalavusi naujų protezų. Ji iš A.Žemaitaičio norėjusi tik vieno – kad šis pasirūpintų protezų paieška.
„Nesu šimtu procentų įsitikinusi, kad A.Ivanovienė protezus pametė būtent ligoninėje, tačiau aplinkybės verčia taip manyti. Todėl to daktaro aš prašiau laikytis ne įstatymo raidės, o žmogiškumo“, – pasakojo ji.
Neįgaliųjų draugijos vadovė prisipažino, kad susinervinusi dėl gydytojo kategoriško ir šalto tono jį moralizavo – siūlė įsivaizduoti, kaip jaučiasi žmogus be dantų.
Neįgaliųjų draugijos vadovė spėja, kad močiutės ligos istorijoje esantis įrašas, liudijantis, jog ji į ligoninę atvyko be dantų protezų, galėjo būti specialiai suraitytas jau po jos skambučio A.Žemaitaičiui.
„Įrašas yra, ir nebeprisikabinsi“, – karčiai šypsojosi moteris.
