Gydytoja odontologė E.Vindašiūtė- Narbutė norėjo suderinti pomėgį keliauti ir darbą. Todėl rado puikią išeitį – gydė dantis Kenijos gyventojams ir laisvalaikiu grožėjosi egzotiškais gyvūnais.
Iš arti moteris galėjo pamatyti ne tik prastus vietos gyventojų dantis, bet ir laisvėje gyvenančias liūtų šeimas, žirafas bei zebriuką įsikandusį į medį sliuogiantį leopardą.
Kai apie 2014-uosius Eglė ėmėsi ieškoti savanorystės organizacijų, susidūrė su sunkumais. Mat odontologų paslaugų ne visoms organizacijoms reikia.
„Gydytojų odontologų nepriima tokios žinomos tarptautinės humanitarinės nevyriausybinės organizacijos kaip „Gydytojai be sienų“ ar Raudonasis Kryžius – joms reikia rimtesnių specialybių medikų – tokių kaip chirurgai“, – įsitikino E.Vindašiūtė-Narbutė.
Dalis labdaros įstaigų susijusios su religijomis, todėl jų pasiūlymai taip pat netiko gydytojai.
Eglė pastebėjo, kad kai kurių labdarą siūlančių organizacijų paslaugos buvo brangios, nes jos kviečia medikus neatlygintinai dirbti, tačiau paprašo susimokėti už kelionę ir nemenką mokestį už tai, kad ten vyksti teikti medicinos pagalbos.
„Tarkim, tokiomis sąlygomis vykti savanoriauti trims savaitėms į Indiją pasirodė nelabai logiška“, – šyptelėjo odontologė.
Po ilgokų paieškų gydytoja rado išeitį. Ji turi nemažai pažįstamų odontologų įvairiose pasaulio šalyse, todėl per socialinius tinklus teiravosi, kuriose valstybėse jiems teko teikti labdarą.
Taip Eglė gavo organizacijos „Kinga Africa“ kontaktus, nors tas žmogus, kuris juos parūpino, Kenijoje nėra buvęs. Į šią šalį gydyti dantų lietuvė 2015-ųjų lapkritį išvyko kaip į nežinią.
Vykti vienai į Keniją buvo nejauku, todėl Eglė prikalbino kartu į kelionę leistis kolegę gydytoją ir porą asistenčių. Lietuvės mėnesį savo atostogų praleido Mačakoso regiono Kivos kaime raudamos ir gydydamos dantis.
Ši vietovė nuo sostinės Nairobio nutolusi tokiu atstumu, kokį automobiliu būtų galima įveikti per pustrečios valandos.
Tačiau lietuvės įsitikino, kad dantų gydymą Kenijoje nuo tos pažangos, kuri pasiekta Lietuvoje, skiria ne mažesnis atstumas kaip nuo Žemės iki Mėnulio.
Nors gydymo sąlygos Afrikoje nežavėjo, grįžus namo E.Vindašiūtei-Narbutei buvo sunku pamiršti bedantes afrikiečių šypsenas ir vietoj padėkos girdėtus daugybės palaiminimų žodžius.
Todėl ji 2017-uosius su jau didesne gydytojų palyda sutiko Kenijoje – į Kivos kaimą gydyti dantų susiruošė keturiolikos odontologų, asistentų, dantų technikų brigada.
Šįkart mėnesiui į egzotišką šalį Eglę lydėjo mylimasis, psichoterapeutas ir verslo konsultantas Laurynas Narbutas, už kurio gydytoja neseniai ištekėjo.
Kai Eglė pirmąkart lankėsi Kenijoje, socialiniame tinkle rašė dienoraštį, todėl vykstant antrąkart į tą pačią vietovę jai nebereikėjo pačiai ieškoti bendrakeleivių gydytojų. Kolegų norą vykti kartu į Afriką labdaros misijai įkvėpė dienoraščio eilutės, tad ir susidarė nemaža komanda.
„Kolegos paskaitė, jog ten nėra taip baisu, koks gali būti pirmas įspūdis, kad galima ir pakeliauti“, – Eglė džiaugėsi nesunkiai radusi bendraminčių.
Tačiau kaip odontologas skurdžioje Afrikos valstybėje vargu ar pasisemsi daugiau patirties. Nemažą darbo stažą turintiems gydytojams Kenijoje būtų lengviau, nes dirbti apgailėtinomis sąlygomis nėra lengva.
„Kai pirmąkart ten lankiausi, pacientai įsitaisydavo ant masažinės kėdės, o aš pasišviesdama telefonu žiūrėjau į paciento burną, nes nebuvo elektros. Įsivaizduokite, koks tai buvo gydymas“, – pasakojo E.Vindašiūtė-Narbutė.
Nors savanoriai odontologai buvo priimti Kivos sveikatos centre, patalpos nepriminė gydymo įstaigos, nes buvo tik sienos, durys, langai – be stiklų, bet su grotomis.
Elektros energija tekėdavo tik į kištukinį lizdą, buvo ir vandentiekio čiaupas. Vandenį draudžiama gerti, bet skalauti juo burną galima.
„Jeigu būtume žinoję, kad reikia atsivežti kokius nors šviestuvus, būtume atsivežę. Kai pirmąkart vykome, organizatoriai tikino, kad viskas yra.
Bet tekdavo prašyti pacientų, jog pasuktų galvą į langą arba šviesti į burną telefono prožektoriumi, nes būdavo tamsu“, – apie pirmos kelionės nesklandumus pasakojo pašnekovė. Antros viešnagės metu techninių nesklandumų buvo mažiau.
Nors medikų darbas Kenijoje buvo neatlygintinas, jiems teko pirkti lėktuvo bilietus, susimokėti už apgyvendinimą, atsivežti iš Lietuvos odontologinių medžiagų.
„Kai vyksti gydyti dantų į Afriką su lagaminu, supranti, kad iš to lagamino teks įsirengti kliniką“, – įsitikino E.Vindašiūtė-Narbutė.
Pirmos viešnagės metu gydytojai nereikėjo įrankių dantims plombuoti, nes nebuvo grąžtų.
„Mes tik rovėme dantis, nes buvo replės ir sterilizavimo aparatas“, – pasakojo Eglė.
Per antrą viešnagę Sveikatos centras buvo gerokai pakeistas – „Kinga Africa“ pasirūpino trimis kiniškomis odontologinėmis kėdėmis ir grąžtais. Tačiau tie grąžtai ne visada veikdavo. Bet vis dėlto pavyko užplombuoti nemažai dantų.
Dantų technikės buvo atsivežusios savo instrumentus, todėl bedančiams afrikiečiams buvo daromos išimamos dantų plokštelės. Apie tai žinia paplito labai greitai, todėl jau po savaitės kasdien susidarydavo 200–300 žmonių eilės vien dėl protezavimo.
„Suprantama, kad visų nebuvo įmanoma priimti, todėl tekdavo didžiajai daliai pasakyti, kad eitų namo“, – apgailestavo Eglė.
Nors paskutinę lietuvių viešnagės savaitę pacientai buvo registruojami iš anksto, tokia registracija nepasiteisino, nes afrikiečiai niekada neateidavo pagal grafiką. Jie pasirodydavo tuomet, kada patys turėdavo laiko ar jiems būdavo patogu.
Ar iš tikrųjų afrikiečių dantys buvo tokie prasti, kad juos dažnai reikėdavo tik rauti? Daugelis pacientų anksčiau nebuvo matę odontologų. Mat Kenijoje gyvena per 48 milijonus gyventojų, o odontologų yra tik apie šešis šimtus.
Lietuvoje 2016 metų sausio 1 dieną buvo 2 mln. 888,6 tūkst.gyventojų, mūsų šalyje yra 4117 dantų gydytojų. Lietuviams dantų gydymas kur kas labiau prieinamas negu Kenijos gyventojams.
Šioje Rytų Afrikos valstybėje kaimo gyventojui artimiausias odontologas gali būti pasiekiamas už 100 ar 150 kilometrų, todėl čiabuviai dažniausiai linkę kentėti dantų skausmą. O susidūrę su labdarą teikiančiais lietuviais jie įsivaizdavo, kad vienintelis skausmo numalšinimo būdas – danties rovimas.
Net jeigu žmogų kas pavėžėtų iki valstybinės ligoninės, už danties ištraukimą jam tektų susimokėti 2 JAV dolerius.
Tokios sumos sumokėti gydytojui daugelis neišgali, nes tai sudaro dažno vietos gyventojo savaitės pajamas. Tokį užmokestį dažnas gauna pardavinėdamas vaisius, daržoves ar dėvėtus drabužius.
„Didžioji dalis pacientų buvo su visiškai išpuvusiais dantimis, todėl tekdavo juos visus išrauti. Tam tikrai daliai žmonių, jeigu jie būtų gyvenę Lietuvoje, sugedusius dantis būtų bandoma gelbėti gydant kanalus, plombuojant.
Ten dantų kanalų gydymas neįmanomas, nes nebuvo sterilios aplinkos sąlygų. Todėl pacientams siūlėme vykti į ligoninę. Bet maždaug 95 procentai jų sakydavo: „Tiek to, raukite“, – atsiduso gydytoja.
Jauniausiu lietuvių odontologų pacientu, kuriam buvo išrauti visi dantys, tapo 31 metų moteris. Kodėl jos laukė toks negailestingas nuosprendis? Mat burnoje nebuvo nė vieno sveiko danties, likusios tik jų šaknys. Daugelis net ir išrovus priekinius dantis nė nepaklausė: o kaip gyventi toliau, jeigu atsirado didelis tarpas?
„Atėję į apžiūrą jie šypsosi turėdami kas antrą dantį – jiems gerai. Jiems dantų nebuvimo problema nėra pasaulio pabaiga. Kol nėra patenkinti pagrindiniai gyvenimo poreikiai, afrikiečiai nesuka galvos dėl burnos estetikos ir negraužia savęs, jaučiasi laimingi ar ne“, – sako pastebėjusi E.Vindašiūtė-Narbutė.
Gydytoja iš daugybės pacientų labiausiai įsidėmėjo senolį, kuris sakė esąs 102 metų. Jo dantų būklė buvo geresnė negu triskart jaunesnių kaimo gyventojų.
Senuko dantys, nors ir nudilę nuo kramtymo, nebuvo labai išgedę. Nors kai kuriuos dantis teko šalinti, Eglė vieno jų nepajėgė išrauti, nes jis buvo labai tvirtas. Tad jai turėjo padėti kolegė.
„Kenijoje – daug saulės, todėl žmonės gauna nemažai vitamino D, kuris stiprina kaulus, dantis. Matyt, dėl to ir senolio dantis buvo labai tvirtas. Atrodė, jog danties šaknis papuvusi, bet ji buvo tarsi įkalta“, – pastebėjo odontologė. Afrikiečiai dažniausiai anksti bendančiai tampa dėl to, kad nesinaudoja dantų šepetukais ir pasta.
Šios dantų priežiūros priemonės neretai jiems neįperkamos – kainuoja po eurą ar du.
Nemažai žalos Kenijos gyventojų dantims pridarė ir įvežtiniai saldumynai.
Anksčiau afrikiečiai daugiau valgė vaisių, mėsos, dabar ant parduotuvių prekystalių atsirado atvežtinių šokoladų, čiulpinukų, kuriais senokai mėgaujasi daugelis Europos ar Amerikos šalių.
Gydytojai neabejojo, kad cukrus sugadino afrikiečių dantis.
Todėl lietuviams teko afrikiečius mokyti higienos įpročių – savanoriai mokyklose vaikams išdalijo tūkstantį šepetukų ir pastų tūtelių, mokė valytis dantis. Viliamasi, kad jaunoji karta išmoks prižiūrėti savo dantis.
Pasitaikė atvejų, kai odontologė labai nuliūdo pamačiusi septynmečio vaiko dantis – pieniniai krito, o neseniai prasikalę nuolatiniai jau buvo sugedę, buvo supūliavę kone pusė žandikaulio. Vadinasi, jis užaugo valgydamas daug čiulpinukų.
„Jo motinai aiškinau, kad ne vaikas atsakingas už savo dantų priežiūrą, nes nesugebės pats išsivalyti, o atsakinga ji.
Tačiau motina tikino, kad valo dantis ir vaikui, ir sau. Pažiūrėjus į jos burną buvo akivaizdu, kad jos dantų būklė – dar prastesnė. Todėl susidaro užburtas ratas ir tampa nebeaišku, kas kaltas – tėvų nereiklumas ar cukrus“, – apgailestavo E.Vindašiūtė-Narbutė.
Suaugusiesiems dantų šepetukas ir pasta nerūpi, nes jiems svarbiau pavalgyti, apsirengti, turėti kur gyventi, pamaitinti ir aprengti vaikus.
Dalis čiabuvių vietoj dantų šepetuko naudoja savadarbius medinius pagaliukus, kuriais prasikrapšto tarpdančius, iškrapšto maisto likučius iš sugedusių dantų. Vietos gyventojams dėl išgedusių dantų ir nesirūpinimo jais visai ne gėda.
Bėda tokia įsisenėjusi, jog būti bedančiams, kaip ir vaikščioti basiems ar su senokai neskalbtais rūbais, tapo natūralu.
Šeimoje – trys odontologai
Grįžusi iš Kenijos į Lietuvą E.Vindašiūtė-Narbutė patirtimi pasidalydavo su savo tėvu odontologu Linu Vindašiumi, dirbančiu valstybinėje gydymo įstaigoje. Dukters įspūdžiai tėvo labai nenustebino: „Atvyktum į mano darbą – tau parodyčiau ne tokią Afriką.“
Privačioje klinikoje Vilniuje dirbanti E.Vindašiūtė-Narbutė su pacientais, kurių dantų būklė būtų labai prasta, nesusiduria, tačiau ji neabejojo, kad ir Lietuvoje yra dalis Afrikai būdingų problemų. „Manau, daliai žmonių kai kurios paslaugos neįperkamos, tuomet jie gydosi dantis bet kur. Ten bet ką ir padaro, pasitaiko, jog pacientas labiau nugydomas nei pagydomas“, – svarstė pašnekovė.
E.Vindašiūtės-Narbutės sesuo Saulė (29 m.) taip pat dirba odontologe. Tačiau sesuo nepanoro padirbėti savanore Kenijoje.
Labdaros ieško kaime gyvenantis sumanus vyras
E.Vindašiūtė-Narbutė, internete radusi savanorių odontologų, dantų technikų bei burnos higienistų Kenijoje ieškančią organizaciją „Kinga Africa“, apsisprendė prisidėti prie labdaros afrikiečiams.
„Kinga Africa“ buvo įkurta į ketvirtą dešimtį įžengusio vyro iniciatyva, mat tame kaime, kuriame jis gyvena, žmonės visąlaik skundėsi dantų skausmais, o gydytojų odontologų tose vietovėse nėra.
E.Vindašiūtė-Narbutė beveik metus susirašinėjo su šios labdaros įstaigos įkūrėju – klausinėjo, kokia Kenijos gyventojų dantų būklė, kokią gydymo įrangą turi medicinos įstaiga.
Kodėl E.Vindašiūtė-Narbutė ieškojo būtent tokios savanorystės? „Pomėgis keliauti buvo vienas motyvų. Tačiau prieš keletą metų supratau, jog esu nemažai pasiekusi savo profesijoje ir gyvenime – viskas susiklostė taip gerai, kad norėjosi išeiti iš konforto zonos. Pamaniau, jog mano specialybė puiki tuo, jog galiu savo darbu ką nors nuveikti“, – patikino odontologė.
Lietuviams savanoriams teko pasitelkti vertėją, nes dažnas pacientas nekalbėjo angliškai. Daugelis jų šneka tai vietovei būdingu suahelių kalbos dialektu. Tad gydytojai pasitelkdavo ir gestus – rankų judesiais parodydavo, kad reikia išsižioti, sukąsti. Vėliau lietuviai išmoko pagrindinius žodžius: „išsižiok“, „sukąsk“, „skauda?“, „neskauda?“, „ar viskas gerai?“ – pasakyti afrikiečių dialektu.
