Žinomo chirurgo M.Ostapenkos pėdomis pasekė du jo sūnūs iš trijų. Anatolijus (57 m.) pasirinko pilvo chirurgiją, Valerijus – krūtų onkologijos sritį.
Pastarojo sūnus Andrejus Ostapenka (29 m.) taip pat prieš metus baigė chirurgijos rezidentūrą ir pasirinko krūtų onkologiją.
Su žmona Liucija užauginęs tris sūnus V.Ostapenka apgailestavo, kad tik vyriausias Aleksandras (32 m.) nuklydo į verslą ir vadybą.
Pastaruoju metu Varšuvoje gyvenantis ir vienoje tarptautinėje bendrovėje dirbantis vyras – retas svečias Vilniuje.
„Kurį laiką gailėjausi, kad Aleksandras nutolo nuo medicinos, bet jam gerai sekasi“, – pripažino V.Ostapenka.
Be vidurinio sūnaus Andrejaus, gydytoju dar ketina tapti ir jaunėlis Edvinas (24 m.) – jis Vilniaus universiteto Medicinos fakultete jau baigė penktą kursą.
Nacionalinio vėžio instituto Onkochirurgijos centro Krūties ligų chirurgijos ir onkologijos skyriaus vedėjas V.Ostapenka yra gavęs ne vieną titulą ir garbingą apdovanojimą, iš jų brangiausias – 2016 metais įteiktas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžius.
Už daug ką jis dėkingas žmonai Liucijai (60 m.), kuri pagal profesiją yra finansininkė, bet laisvalaikiu mėgsta tapyti. Jos paveikslai puošia ne tik vyro, bet ir sūnaus darbo kabinetą Nacionaliniame vėžio institute.
V.Ostapenka pripažino, kad jam pasisekė su žmona, nes daug laiko skirdamas ligoniams mažai būna namie.
„Nežinau, kaip mano žmona ištveria, nėra saldu būti su sutuoktiniu, kurio nematai, nes jis būna tai ligoninėje, tai mokslinėse konferencijose užsienyje, o dar abu sūnus patraukė į savo pusę – toks vyras labai sudėtingas“, – apie save kalbėjo V.Ostapenka.
– Ar tikrai jūsų vaikystė buvo sunki dėl to, kad tėvo nuolat nebūdavo namie?
Andrejus: Kartais tėtis iš tiesų išvykdavo kelioms savaitėms į komandiruotes, mane su broliais daugiau augino mama.
– Kodėl traukė medicina?
Valerijus: Sunku paaiškinti. Nors pradėjau dirbti nuo 1978-ųjų, iki šiol kiekvieną dieną norisi eiti į darbą, matyti pacienčių šypsenas. Noriu, kad sergančios moterys pasveiktų, tai padeda gyventi ir man.
– Mokiniui pasiseka, jei turi gerą mokytoją. Ar sunku būna, kai mokytojo vietą užima tėvas?
Andrejus: Man tėvas yra pavyzdys. Tačiau medicina mane labiau sudomino ne tėvas, o senelis Michailas.
Buvau dar mažas vaikas, o senelis man jau pasakodavo daug istorijų, kurių nepajėgdavau suprasti. Kai užaugau, supratau.
– Ar baltas chalatas, dvelkiantis spiritu ir medikamentais, buvo įprastas jūsų namuose?
Andrejus: Chalatas būdavo ne tik baltas, bet ir su kraujo dėmėmis.
Kartais jų būdavo net ant apatinių drabužių. Būdamas vaikas negalėdavau suprasti, kodėl tėtis grįžta iš darbo, o jo apatiniai su kraujo dėmėmis.
Jis teisindavosi, kad taip atsitiko, nes operuojant smarkiai kraujavo ligonė. Kai aš pradėjau dirbti operacinėje, supratau, kad nuo tokių situacijų nepabėgsi.
Valerijus: Šiais laikais tokių dalykų pasitaiko kur kas rečiau, bet pradėjus dirbti chirurgu reikėjo daug ko išmokti.
– Kodėl patraukė chirurgija, o ne, pavyzdžiui, radiologija, kur daug šiuolaikinės technikos?
Andrejus: Nieko nėra pažangesnio, kaip laikytis tradicijos ir ją keisti. Man patiko, kad chirurgija – ne tik amatas, bet ir kūryba. Yra situacijų, kai daug kas priklauso nuo chirurgo nuojautos, vaizduotės ir sugebėjimo numatyti netikėtumus.
Pernai birželį baigiau chirurgijos rezidentūrą.
Jau sukako metai, kai Nacionaliniame vėžio institute dirbu chirurgu tame pačiame skyriuje kaip ir mano tėvas.
– Ar niekas nesakė: „Andrejau, tau lengviau, nes tavo tėvas yra chirurgas ir senelis buvo chirurgas?“
Andrejus: Dėl rezidentūros nebuvo bėdų, nes gerai mokiausi. Šioms studijoms ruošiausi iš anksto – vasaromis daug laiko praleisdavau ligoninėje, o mano draugai ilsėdavosi prie ežerų.
– Tai – parduotos vasaros?
Andrejus: Būdavau ligoninėje kartu su tėčiu, stebėdavau, ką jis daro operacinėje.
Džiaugiuosi, kad galėjau lavinti savo įgūdžius.
– Geresnė alga, didesnės karjeros perspektyvos – apie tai dažnai svajoja jauni gydytojai. Ar pasilikdamas Lietuvoje nemanote, kad skriaudžiate save?
Andrejus: Turiu nemažai kolegų, išvykusių į užsienį, todėl iš pirmų lūpų žinau, kaip jiems tenka aukotis, dirbti sukandus dantis. Daugelis jų svajoja grįžti į Lietuvą. Aš iš karto apsisprendžiau – lieku čia.
– Ką reiškia tėvui turėti sūnų, kuris lipa ant kulnų?
Valerijus: Jaunų žmonių atėjimas į skyrių skatina pasitempti. Negali užmigti ant laurų.
Tokios pozicijos laikosi Nacionalinio vėžio instituto direktorius profesorius Feliksas Jankevičius.
– Ar jūs, kaip tėvas, esate griežtas?
Valerijus: Sakyčiau, reiklus, jaučiantis atsakomybę, taip elgiuosi dėl ligonių.
– Kiek trunka chirurgo darbo diena?
Andrejus: Jei sapnuodamas chirurgas svarsto, ar viską padarė, ką galėjo, vadinasi, dirba visą parą.
– Iš kur kilę jūsų tėvas ir senelis Michailas?
Valerijus: Mūsų giminės šaknys – Ukrainoje, Mykolajivo srityje. Mano tėvas pokariu persikėlė į Lietuvą. Tai buvo sudėtingas laikotarpis, tėvas mums apie tai daug nepasakojo.
Jis pradėjo dirbti chirurgu Vilniuje apie 1950-uosius.
Kai augau, buvo įprasta, kad tėtis sekmadieniais eina į ligoninę aplankyti savo operuotų pacientų. Kai pats tapau gydytoju, perėmiau iš jo šį įprotį – mane sekmadieniais taip pat traukia į ligoninę.
Mano brolis Anatolijus – taip pat gydytojas, dirba Vilniaus universiteto Santaros klinikose.
Mes su sūnumi apskaičiavome, kad maždaug po trijų dešimtmečių galėsime švęsti svarbią datą, – bus šimtas metų, kai Lietuvoje mūsų šeimos atstovas dirba chirurgu.
– Ar tiesa, kad vieni chirurgai turi sunkią ranką, o kiti – lengvą?
Valerijus: Žmonės sakydavo, kad mano tėvas turėjo auksines rankas. Nors jo plaštaka buvo daug didesnė nei mano, jis sugebėdavo pašalinti apendiksą per labai mažą pjūvį – vos 4 centimetrų ilgio. Tais laikais tai buvo didelis pasiekimas, nes nebuvo tinkamos aparatūros.
Tėvas imdavosi sudėtingų operacijų, jam pavykdavo suvaldyti įvairias komplikacijas, netgi pūliavimą, ir pacientai pasveikdavo. Kurį laiką aš tuo abejojau, bet vėliau įsitikinau, kad tai – tiesa. Jam tai buvo duota.
– Kai giminėje daug medikų, kaip atrodo jūsų šeimos šventės?
Valerijus: Kai kas nuobodžiauja, nes vyrauja pokalbiai apie mediciną.
Gal tai nėra gerai, nes reikia atskirti laisvalaikį nuo darbo. Bet viskas priklauso nuo požiūrio.
Prisimenu, kai pradėjau dirbti persodindamas inkstus, Lietuva pagal transplantacijų skaičių pirmavo visoje Sovietų Sąjungoje ir labai trūko sterilių maišelių donoro organams gabenti.
Mane su kitais medikais pasiuntė į tuometę Vilniaus „Plastos“ gamyklą pamokyti, kaip gaminti tokius maišelius. Jaunos darbininkės žiūrėjo į mus linguodamos galvą: „Vargšai medikai“, o mes gailėjomės jų.
Mums atrodė neteisinga, kad moterys dirba gamykloje, kur triukšmas, užteršta aplinka.
– Ar turite pomėgių, padedančių nepamiršti gyvenimo džiaugsmo?
Andrejus: Buvau susižavėjęs kalnų dviračiais, dar būdamas moksleivis dalyvaudavau varžybose.
Taip pat tiek mokykloje, tiek studijuodamas universitete žaidžiau krepšinį, nes esu aukštas. Dar mėgstu nardyti, keliauti.
Bet tapęs chirurgu turiu atsisakyti tokių ekstremalių pomėgių. Turiu saugoti rankas.
Susižeidus ar gavus traumą gali sumažėti pirštų jautrumas, pasikeisti pojūčiai, o tai svarbu operuojant.
Valerijus: Mėgstu žaisti tinklinį ir esu dėkingas sūnums, kad įkalbėjo pradėti bėgioti. Nesirenku ilgų distancijų, savaitgaliais su malonumu nubėgu 5 kilometrus. Po tokios treniruotės gerai jaučiuosi.
Per pastaruosius metus pavyko numesti net 20 kilogramų svorio. Tai – mano vaikų nuopelnas. Jie žinojo, kad valgydavau tik tada, kai turėdavau laiko, ir griežtai pasakė, ką turiu keisti gyvenime. Nesigailiu, kad jiems paklusau.
