Apie tai iš kur kyla lietuvių piktinamasis sveikatos apsaugos sistema, nusidriekusiomis eilėmis šalies gydymo įstaigose, mokamu privalomojo sveikatos draudimo (PSD) draudimo mokesčiu į naujienų portalo lrytas.lt klausimus atsakė Valstybinės ligonių kasos (VLK) vadovė Jūratė Sabalienė.
– Ar lietuviai domisi, kiek kainuoja valstybei jų gydymas?
– Vis daugiau ir daugiau lietuvių domisi, kiek sumoka mokesčių, ką už tai gauna ir kiek jų gydymas kainuoja. Itin aktyviai tuo domisi jaunoji karta, kuri yra labiau besidominti, puikiai įvaldžiusi išmaniąsias technologijas, tad sužinoti ir gauti reikiamą informaciją jiems paprasčiau. Lietuvoje auga atsakingesnė karta, kuri aktyvi socialiniame gyvenime, jiems svarbu, kokie visuomeniniai procesai vyksta valstybėje, tad iš dėl bendro intereso būtent šie darbingo amžiaus žmonės labiausiai domisi. Taip gydymo kaštais domisi ir tie žmonės, kurie itin dažnai priversti lankytis pas medikus ir itin dažnai susiduria su sveikatos sistema. Valstybinė ligonių kasa ir teritoriniai jos padaliniai gauna itin daug skambučių ir užklausų internetu, per socialinius tinklus. 2016-tais metais sulaukta 620 tūkst. įvairių užklausų.
– Labai dažnai lietuviai reiškia nepasitenkinimą dėl privalomojo sveikatos draudimo (PSD) ir kartais net iš viso abejojama jo reikalingumu. Ką atsakytumėte į kritiką, kad Lietuvoje privalomojo sveikatos draudimo sistemą reikia keisti iš esmės ir gal net atsisakyti PSD iš viso?
– Jei nuspręstume atsisakyti PSD, tai iš karto kyla klausimas, kas vietoje to? Lietuva yra Europos Sąjungos narė, o vienas šalių narių įsipareigojimų yra užtikrinti visuotinės aprėpties sveikatos apsaugos sistemą. ES šalyse esama dviejų sistemų – PSD sistema arba iš bendrųjų mokesčių finansuojama sveikatos apsaugos sistema. Antrąjį sveikatos paslaugų finansavimo būda pasirinkusių valstybių yra mažiau ir tai vadinamosios gerovės valstybės, turinčios daug didesnes ekonomikas, surenkančias daugiau pajamų ir daug daugiau išteklių skiriančios sveikatos apsaugai.
PSD sistemos taip pat populiarios Europos šalyse ir iki šiol nėra išrasta aiškesnė ir efektyvesnė sistema. Ji nurodo, kad visi labai aiškiai ir solidariai moka nustatyto dydžio įmokas, o draudžiamieji už tai gauna tos pačios apimties kompensuojamas paslaugas. Dažnai žmonės piktinasi, kad tai joks draudimas, o mokesčiai ir renkamos įmokos, bet tai netiesa. Esminis PSD skirtumas nuo privataus draudimo yra tai, kad įmoka vienoda visiems besidraudžiantiems, nepriklausomai nuo rizikos faktorių (amžiaus, sveikatos būklės ir pan.) ir išmoka vienoda visiems. Tai yra tam tikras solidarumas: mokame įmokas visi net ir būdami sveiki, kad kai susirgsime galėtume pagal poreikį pasinaudoti sveikatos paslaugomis. Tokia sistema leidžia minimaliomis finansinėmis priemonėmis užtikrinti maksimaliai daug.
Užsienio ekspertai iš Pasaulio sveikatos organizacijos, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos ne kartą yra teigę, kad turime gerą sveikatos įmokų susirinkimo sistemą. Jie pripažįsta, kad mums nepakanka lėšų, kad tinkamai veiktų sistema ir dėl suprantamų, objektyvių priežasčių šiandien skirti daugiau lėšų negalime, bet turime dėti maksimalias pastangas išlaikytume esamą situaciją.
– Dažnai kaip sėkmingos sveikatos apsaugos sistemos pavyzdys nurodomos Jungtinės Amerikos Valstijos. Kaip atrodytų ėjimas pas gydytojas, jei tokia pat sistema įsigaliotų ir Lietuvoje?
– Tokios sveikatos draudimo sistemos, kurią turi JAV, nėra nei vienoje ES šalyje. Tai privačiu draudimu grįsta sistema, kai asmuo pats prisiima riziką ar dalijasi ją su darbdaviu. JAV yra keletas valstijų, kurios turi kiek kitokias sveikatos draudimo sistemas. Būtina atkreipti dėmesį, kad JAV yra daug nedraustų asmenų, daug jaunimo, kuris neturi sveikatos draudimo – tai studentai arba tik pradėję dirbti specialistai, kuriems finansiniai ištekliai reikalingi kitiems dalykams ir jie prisiima tokią riziką nesidrausti. Ligos atveju tokie žmonės moka pilną paslaugos kainą, o jei draudžiasi privačiu draudimu, tai įmoka priklauso nuo rizikos, kurią nustato draudimo įmonė. Paprastai mokamos skirtingo dydžio įmokos ir gaunami skirtingi paslaugų paketai, tokie, dėl kurių susitarta su draudimo kompanija.
– Lietuviai dažnai atvykę į gydymo įstaigą dėl kokio nors ūmaus sveikatos pablogėjimo, pavyzdžiui, peršalimo, dažnai „dėl šventos ramybės“ pageidauja, kad būtų atliekami ir papildomi tyrimai, ar jei už kiekvieną tokią paslaugą reiktų mokėti iš savo kišenės, norai tokiu atveju būtų kuklesni?
– Visi mokame mokesčius ir tam tikra prasme esame susitarę, kad mokame vienodas įmokas ir visi gauname vienodas paslaugas. Kai žmogus nenori laukti kelias dienas vizito pas šeimos gydytoją, nors šis specialistas puikiai išspręstų problemą, jis bando „apeiti“ sistemą ir atvykęs į ligoninę pas specialistą patenka be siuntimo. Čia reiktų savęs paklausti apie tokio gudravimo pasekmes: galbūt pasirinkdamas tokį kelią, aš nuskriaudžiau kitą, kuriam, atvykusiam su kur kas rimtesne problema eilėje teks laukti ilgiau.
Nėra nei vienoje Europos valstybėje privačiu sveikatos draudimu grįstos sveikatos paslaugų sistemos, tad ir mes tokios galimybės neturime. Jei vis tik rinktumėmės sveikatos apsaugos sistemą, finansuojamą iš bendrųjų mokesčių. Mokėtume daugiau mokesčių nei šiandien sudaro mūsų įmoka. Vargu, ar įmanomas Lietuvoje draudimasis tik privačiu draudimu, juolabiau, kad nepriklausome didžiosioms Europos ekonomikoms. Privatus draudimas Europoje dažniau yra kaip papildomai dengiantis tam tikrų sveikatos paslaugų finansavimą. Dažnai tai odontologinės paslaugos ar jų dalis, greitesnį patekimą pas medikus užtikrinančios paslaugos.
Dažnas pagalvoja, kad apsidrausčiau, susikaupčiau, žinočiau, kiek aš turiu lėšų – ką sumokėjau, tą ir gaunu. Idealiu atveju, negalvojant apie įvairias gyvenimo rizikas tai atrodo labai patraukliai. Kai kalbame apie dažniausiai paplitusias paslaugas ir privatų draudimą – viskas atrodo paprasta: tiek sumokėjau, tiek turiu. Žmonės nesvarsto, kad gali netekti darbo, išėjus į pensiją draudimas gali pabrangti, o paslaugų poreikis didės arba, kas bus, jei susirgs reta kritine liga, kuri gali atnešti net negalią. Niekas nepamąsto, kad tos sumos gal net nebus sukaupęs. Kai visi dalijamės atsakomybę, yra galimybė, kad prireikus retos ir labai brangios paslaugos, pavyks ją gauti.
– Pacientai labai piktinasi eilėmis gydymo įstaigose, ar ateityje galima tikėtis pozityvių pokyčių?
– Pozityvių pokyčių visada yra. Supraskime, kad pacientai niekuomet nebus visiškai patenkinti, nes visuomet įsivaizduojama, kas gali būti geriau. Džiugu, kad mūsų pacientai yra pilietiški, aktyvūs ir reiškia savo poziciją. Jie ne tik piktinasi, bet ir reiškia konstruktyvius siūlymus. Eiles lemia daug faktorių: tiek pačios sveikatos apsaugos sistemos optimizavimas ir optimalus sveikatos priežiūros įstaigų išdėstymas, tiek pačių paslaugų teikimo optimizavimas pačioje sveikatos priežiūros įstaigoje. Matome, kad panašiomis galimybėmis, panašiais finansiniais ir panašaus spektro sveikatos priežiūros įstaigos skirtingai organizuoja savo veiklą ir eilės yra nevienodos. Lietuva yra viena iš mažiausiai skiriančių sveikatos apsaugai Europos šalių. Esame kartu su tokiomis valstybėmis kaip Rumunija ir Bulgarija, tačiau sveikatos priežiūros rezultatai, nors ir netobuli, bet tikrai geri. Mūsų sistema tikrai užtikrina kokybiškas ir reikalingiausias paslaugas.
Statistika rodo, kad eilės, laukiant specialisto konsultacijos ar operacijos, mūsų šalyje nėra didelės, palyginus kad ir su Lenkija ar Jungtine Karalyste. Lietuvoje sveikatos paslaugų prieinamumas yra geras, turime platų gydymo įstaigų tinklą. Žinant, kad sveikatos apsaugai Lietuva išleidžia nedaug, akivaizdu, kad nėra didelių finansinių rezervų, bet būtina padirbėti su organizaciniais rezervais geriau išdėstant įstaigų tinklą ir geriau organizuojant paslaugų teikimą. Tam turi būti visų atsakingų institucijų veiksmai.
– Ne kartą spaudoje buvo aprašyti atvejai, kuomet nemokamos paslaugos ar procedūros pacientas priverstas laukti mėnesį ar du, o štai sutikęs mokėti tą paslaugą gautų per keletą dienų toje pačioje gydymo įtaigoje ir dar pas tą patį specialistą. Ar teikdamos mokamas gydymo paslaugas gydymo įstaigos nepiktnaudžiauja?
– Kai analizuojame informaciją, kodėl susidaro eilės, matome, kad dažnai pacientas nori pakliūti pas konkretų specialistą. Jei pacientas kreiptųsi į specialistą pagal jo profesinę kompetenciją – chirurgą, ortopedą ar kardiologą, tai galimybė užsiregistruoti ir gauti nemokamą sveikatos paslaugą per optimalų laiką tikrai yra. Kai žmogus nori patekti į konkrečią įstaigą, ar pas konkretų specialistą, tai tokia galimybė egzistuoja.
Gydymo įstaigos teigia, kad mokamas paslaugas jos teikia kitu specialistų darbo laiku nei tuomet, kai teikiamos PSD finansuojamos paslaugos. Norisi tuo tikėti. Mokama paslauga negali būti teikiama tuo pačiu metu, kaip PSD finansuojamos paslaugos.
– Kodėl vienos įstaigos perpildytos pacientų, o kitos – pustuštės?
– Tai lemia daug faktorių, bet vienas jų yra tai, kad žmonės prisirišę prie savo gydymo įstaigų ir gydytojų. Jei pacientas turi informacijos apie gerą specialistą ar gerą ankstesnę patirtį, jis linkęs tuo ir vadovautis ir ne ieškoti kitos alternatyvos. Gal iš tiesų kitoje poliklinikoje dirba ne mažiau patyręs medikas ir teikia neprastesnes paslaugas, tad galimybių tikrai visada yra. Jei norime gydytis konkrečioje įstaigoje ir pas vieną specialistą, tai nesiskųskime, kad didelės eilės, nes paslaugą iš tiesų galima gauti ir kitur. Svarbu tai, kad paciento ir gydytojo ryšys yra specifinis ir turi būti pasitikėjimas ir susikalbėjimas, tad kiekvienas pacientas yra laisvas rinktis, kas jam geriausia.
– Ne kartą teko girdėti apie atvejus, kai tą pačią paslaugą vieni pacientai gauna nemokamai, o kiti prisipažįsta už ją mokėję. Kodėl?
– Mokama paslauga turėtų būti teikiama tuo atveju, kai pacientui netinka valstybės organizuotos sistemos sąlygos. Kai pacientas paslaugos nori greičiau, konkrečioje įstaigoje, jis gali rinktis ir ją gauti sumokėdamas. Jei pacientas paslaugą gavo nemokamai, tikėtina, kad jis kreipėsi į šeimos gydytoją, gavo siuntimą, dieną kitą palaukė ir gavo, ko reikėjo, o kitas žmogus gal nesuko galvos, nėjo pas šeimos gydytoją, neieškojo informacijos, nuėjo susimokėjo ir gavo. Tai ir ekonominio statuso, galimybių bei informuotumo klausimas.
– Ar pasitaiko piktnaudžiavimo atvejų, kuomet gydymo įstaigos prašo VLK apmokėti už paslaugas kurių iš tiesų neteikė?
– Įdiegti įvairūs kontrolės mechanizmai ir tokie užfiksuoti atvejai yra pavieniai. VLK ekspertai lankosi gydymo įstaigose, tikrina dokumentaciją. Vis daugiau prevencinės kontrolės vykdoma per įvairias informacinių technologijų sistemas diegiame įvairius saugiklius. Prioritetą teikiame konsultavimui ir metodinei pagalbai.
– Lietuviai turi galimybę gydytis užsienyje ir Lietuvai atsiųsti sąskaitą už gautas medicinines paslaugas, ar dažnai šia galimybe naudojamasi?
– Minėtą ES direktyvą, kuomet pacientai gali vykti į kitas ES šalis gauti norimas ambulatorines paslaugas sėkmingai įgyvendiname. Mūsų sistema labai liberali: kitos šalys taiko išankstinių leidimų sistemą ir pirmiau įvertina, ar išleisti pacientą, mums pakanka gydytojo siuntimo, kuris reikalingas ir gaunant gydytojų specialistų paslaugas Lietuvoje. Galimybe gydytis užsienyje kasmet pasinaudoja apie 100 lietuvių. Kompensuojama ta pati paslaugos kaina, kokia būtų pacientui gydantis Lietuvoje nepriklausomai nuo to, kiek pacientas sumokėjo.
– Visuomenei nerimą kelia permainos kompensuojamųjų vaistų klausimai. Kokius pokyčius turi įsidėmėti pacientai?
– Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) parengė šios srities naujas politines gaires. Manau, kad šių pokyčių reikėjo jau seniai. PSD kompensuoja ir vaistus. Kaip ir su paslaugomis, taip ir su vaistais siekiama užtikrinti gydymo efektyvumą patiriant mažiau sąnaudų, kad pacientai gautų daugiau naudos, o vaistai taptų labiau prieinami. Vadovaujamasi tarptautine praktika, kai prioritetas teikiamas generiniams vaistams. Jie dažniausiai yra pigesni nei patentiniai ir tai leidžia didesniam ratui apdraustųjų užtikrinti prieinamą gydymą. Pacientams nešama žinia, kad generinio vaisto veiklioji medžiaga yra tokia pati kaip ir patentinio vaisto ir tokio vaistų įsigijimas jam kainuos mažiau. Pacientams sunku priimti pokyčius, nes turėjome kitokią tvarką, o kitose šalyse tokia praktika vadovaujamasi jau seniai.
– Neseniai paminėjote simbolines 100 darbo VLK vadovės poste, kokius svarbiausius ateities veikos prioritetus išskirtumėte?
– Privalomojo sveikatos draudimo sistemoje dirbu nuo pat jos veiklos pradžios. Tikiu, kad tai mūsų visuomenei tinkama sistema, kuomet galima gauti sveikatos priežiūros paslaugas vos prireikus. Daugybė priemonių ir darbų numatyta Vyriausybės programoje, SAM veiklos plane, VLK taip pat turi tam tikrų veiklos ambicijų, tad tikimės šios įstaigos misiją įgyvendinti darbais – sudaryti kuo didesnes galimybes pacientams gauti paslaugas. Mes neturime būti matomi kaip įstaiga, svarbiausia, kad žmogus gautų paslaugą tada, kai jam reikia. Kai jis ją gaus ir bus patenkintas, vadinasi, mūsų darbas atliktas gerai.
Kalbant apie kitų metų darbus, galvojama apie vienos sutarties su teritorine ligonių kasa įvedimą, kad sveikatos priežiūros įstaigai nereiktų derėtis su keliomis teritorinėmis ligonių kasomis, tai būtų viena sutartis, apimanti visas įstaigų suteikiamas paslaugas. Jau artimiausiu metu vertinsime ir savo darbo optimalumą ir efektyvumą, spręsime dėl tam tikrų funkcijų galimo konsolidavimo.
