Anesteziologu konsultantu dirbantis Volsolo (Walsall) ligoninėje, (tai miestas vidurio Anglijoje, į šiaurės vakarus nuo Birmingemo) T.Kananavičius savo namais vadina tiek šį miestą, tiek gimtąjį Vilnių.
Volsole gyvena apie 300 tūkstančių gyventojų. Beveik Kauno dydžio mieste yra vienintelė ligoninė, kur vyksta visos operacijos, išskyrus širdies, krūtinės ląstos operacijas, taip pat nėra atliekamos transplantacijos, nėra kraujagyslių chirurgijos.
Savo karjerą skirstantis į du periodus – lietuviškąjį ir angliškąjį – T.Kananavičius nėra atitrūkęs nuo tėvynės reikalų. Nuo 2004-ųjų dirbantis Jungtinėje Karalystėje vilnietis gerai pažįsta tiek šios šalies, tiek Lietuvos medicinos sistemą.
T.Kananavičius taip pat yra Lietuvių gydytojų ir odontologų, dirbančių Jungtinėje Karalystėje, asociacijos prezidentas.
Už užsienio lietuvių telkimą T.Kananavičius yra gavęs „Globalios Lietuvos“ apdovanojimą. Jam smagu, kad neseniai susikūrė naujas Lietuvos medikų sąjūdis -„iš apačios“.
Beveik prieš 14 metų išvykęs dirbti į užsienį lietuvis atsidūrė ne viename svarbiame poste. Nuo 2009 metų jis buvo paskirtas klinikiniu direktoriumi, atsakingu už anesteziologiją, intensyviąją terapiją ir lėtinio skausmo gydymo tarnybą, o pastaruoju metu yra klinikinis operacinių vadovas.
– Kaip atrodo jūsų darbo diena? – pasiteiravau T.Kananavičiaus.
– Daug kas skiriasi nuo tos dienotvarkės, prie kurios buvau pripratęs dirbdamas Vilniuje. Jungtinėje Karalystėje mano, kaip gydytojo, darbas yra intensyvesnis.
Pavyzdžiui, 40 valandų klinikinio darbo tenka sutalpinti į keturias dienas, vadinasi, darbo diena trunka 10 valandų, trys iš keturių dienų savaitėje skiriamos klinikiniam darbui, dar vienas pusdienis administraciniam darbui, o kitas pusdienis – kvalifikacijos kėlimui ir savišvietai.
Tai, ką Lietuvos gydytojas atlieka laisvalaikiu ar atostogų metu, yra įtraukta į mano darbo planą.
Jungtinėje Karalystėje yra keli gydytojų laipsniai, pavyzdžiui, jaunesnieji ir vyresnieji gydytojai bei konsultantai.
Kai esi gydytojas konsultantas ir turi budėjimą, neprivalai visą laiką būti ligoninėje, tačiau negali nuo jos nutolti. Esant reikalui, turi per pusvalandį atvykti į ligoninę. Taip gali atsitikti, jei pasitaikė sudėtingesnis atvejis, jei jaunesniems kolegoms reikia patarimo.
Konsultanto chirurgo ar konsultanto anesteziologo savaitgalio budėjimas apima kelias paras – nuo penktadienio iki pirmadienio ryto. Kita vertus, savaitgaliniai budėjimai praktiškai būna tik 4 kartus per metus – kas 11-ą savaitgalį.
– Dėl kokios priežasties nutarėte išvykti į Jungtinę Karalystę?
– Apsisprendimas dirbti gydytoju užsienyje kilo iš nepasitenkinimo Lietuvos medicinos sistema, taip pat noro išbandyti save svetur. Kai 2004-ųjų gegužę įstojome į Europos Sąjungą, buvau pirmas gydytojas, išvykęs iš Lietuvos į Jungtinę Karalystė.
Po kelių dienų turėjau laikiną darbo sutartį su viena ligonine Jungtinėje Karalystėje.
Iš pradžių atvykau 6 savaitėms, dirbau tuometinėje Greitosios pagalbos ligoninėje, Vilniuje. Turėjau pasiimti nemokamų atostogų. Kai baigėsi tos šešios savaitės, turėjau apsispręsti – likti ar grįžti į Vilnių.
Nebuvo lengva apsispręsti, nes reikėjo atsižvelgti į šeimos poreikius, į vaikų mokslus. Kai vaikai yra 11-13 metų amžiaus, negali viską už juos nuspręsti. Kalbėdami apie profesionalų emigraciją, dažnai užmirštame tai, kad kartu išvyksta ir vaikai. Jiems tėvai suteikia galimybę įgyti puikų išsilavinimą. Todėl vaikai tampa pasaulio piliečiais, jie vis rečiau sieja savo karjerą su Lietuva.
Nesupraskite neteisingai – šeimoje mes kalbamės lietuviškai, mūsų vaikai kalba be akcento, bet profesine prasme jie kur kas plačiau žiūri į savo ateitį.
Visi esame patenkinti. Mano žmona Aušra yra taip pat gydytoja terapeutė, ji dirba pagal specialybę toje pačioje ligoninėje kaip ir aš. Ji dirba skyriuje, atsakingame už tai, kad vyresnio amžiaus ligoniai būtų greičiau išrašomi iš ligoninės, kol dar neprasidėjo bėdos, susijusiusios su ilgu buvimu ligoninėje, pavyzdžiui, hospitaline infekcija, kuria užsikrečiama būtent ligoninėje.
Mano sūnus Paulius šiemet baigia aerokosminės inžinerijos magistro studijas Šefildo universitete, duktė Kristina iš pradžių baigė anglų kalbą ir kūrybinį rašymą, o dabar ji studijuoja mediciną Lydso universitete. Mes, tėvai, nedarėme savo vaikams jokio psichologinio spaudimo, kokią rinktis specialybę.
– Kaip dažnai atvykstate į Lietuvą?
– Kasmet turiu 34 darbo dienas atostogų, tai sudaro beveik septynias savaites. Daug keliaujame su šeima, taip pat dažnai būnu Lietuvoje, mano tėvų jau nebėra, bet turiu brolį su šeima, yra žmonos tėvai, turime daug giminių ir draugų, stengiuosi su visais palaikyti ryšį.
Esu apskaičiavęs, kad sugaištu 6 -7 valandas nuo durų savo namuose Volsole iki durų Vilniuje. Tai nėra daug. Pasaulis šiais laikais atrodo kaip didelis kaimas.
Buvo ne vienas projektas reformuoti sveikatos apsaugos sistemą. Sulaukėme ir tos dienos, kai medikai išėjo protestuodami į gatves. Ko mums labiausiai trūksta?
Jei skirsime Lietuvos sveikatos apsaugos sistemai dar daugiau lėšų, gausime tokį patį efektą kaip ir dykumoje laistydami smėlį – kiek pilsi, tiek susigers.
Ši sistema yra iš esmės valstybinė, bet nėra vieningo valdymo, bendrų kokybės valdymo principų.
Kiekvienoje ligoninėje galioja savos taisyklės. Dėl šios priežasties gydytojui yra sunku pereiti dirbti iš vienos ligoninės į kitą – sakyčiau, taip pat sunku, kaip ir keliantis dirbti į kitą valstybę.
Yra dvi grupės ligoninių Lietuvoje: tai – didmiesčiuose esančios universitetinės ligoninės ir rajonų ligoninės. Rajonų ligoninės dėl savo atskirties atsidūrė vietinių politinių ir finansinių grupių įtakoje, joms trūksta gydytojų.
Tuo tarpu didžiausiose ligoninėse valdžia yra universitetinių klinikų vadovų rankose. Tai reiškia, kad profesoriai ir docentai vadovauja „paradui“.
Iš tikrųjų jie yra universiteto atstovai, jų darbo vertinimas nepriklauso tiesiogiai nuo ligonių gydymo kokybės ir ligoninės rezultatų.
Klinikų vadovaujančių darbuotojų atestacija ir karjera būna susijusi su pavaldinių disertacijų gynimais, mokslinių laipsnių gavimu, su straipsnių publikavimu užsienio spaudoje.
Manyčiau, didelis trūkumas, kai Lietuvos ligoninės pajungiamos profesūros poreikiams ir universitetams, nes tai nukreipia dėmesį nuo pagrindinio tikslo.
Nesu prieš medicinos mokslą, nes taip pat prisidedu prie Birmingemo universiteto studentų ir gydytojų rezidentų mokymo. Esu Anglijos vyriausios gydytojų tarybos ( GMC) pripažintas ir atestuotas medicinos mokytojas. Tačiau universiteto regioninio dekanato atstovai nesikiša į kasdienį pacientų gydymą ar ligoninės skyrių darbą. Jie tik prižiūri mokymo procesą.
– Kaip manote, kodėl Lietuvoje sunku gydytojams pakeisti darbą?
– Bėda ta, kad nėra universalių taisyklių, kuriomis vadovautųsi visos Lietuvos ligoninės. Nėra bendros struktūros, gydytojo pareigybių taisyklių, kokybės vadybos principų. Pavyzdžiui, Lietuvoje gydytojų atlyginimai yra nustatomi taip, kaip nori administracijos vadovas.
Tuo tarpu Jungtinėje Karalystėje bazinis gydytojo atlyginimas priklauso nuo gydytojo pareigybinio laipsnio, jis kyla priklausomai nuo stažo. Už budėjimus, viršvalandžius ir papildomas pareigas yra skiriamas priedas prie atlyginimo.
Ši atlyginimo sistema universali, nėra jokios baimės, kad perėjus dirbti į kitą ligoninę gydytojui reikės pradėti nuo nulio.
– Kokių garantijų gauna jauni gydytojai ligoninėje, kur jūs dirbate?
Jauni gydytojai Anglijoje gauna atlyginimą, niekam nekyla mintis mokėti stipendiją. Į atlyginimo fondą pusė pinigų atkeliauja iš universiteto, o pusė – iš ligoninės.
Lietuvoje iki šiol siekiama gydytojus rezidentus paversti studentais, mokėti jiems tik stipendiją, netgi priversti juos susimokėti už rezidentūrą. Šie žmonės ateina dirbti į ligoninę, todėl turi gauti atlyginimą. Tuo tarpu stipendija nesuteikia socialinių garantijų, nes nemokama jokių mokesčių.
– Mūsų medikai skundžiasi, kad daug dirba. Kaip yra Anglijoje?
Nenorėdamas įžeisti kolegų tėvynėje, noriu pasakyti – užmiršau, kas yra darbas iki 15 valandos. Lietuvoje jau pasigendama pacientų srauto, nes universitetinėse klinikose yra labai didelė gydytojų koncentracija. Jei norime didinti medikams atlyginimus, turi didėti ir darbo intensyvumas – kitos išeities nėra.
Dar vienas dalykas, kurį Lietuvoje reikėtų keisti, tai – gydytojų kvalifikacijos kėlimas ir licencijavimas.
Lietuvoje nėra skiriama pinigų, kad gydytojas susimokėtų už dalyvavimą konferencijoje ar kvalifikacijos kėlimo kursuose. Tai sudaro prielaidas gydytojui patekti į farmacijos bendrovių įtaką.
Dirbdamas Jungtinėje Karalystėje kasmet gaunu 10 dienų kvalifikacijos kėlimui, man nereikia aukoti savo atostogų. Taip pat turiu atskirą biudžetą, tai lėšos skirtos kelionei, viešbučiui, konferencijos nario mokesčiui.
– Ką manote apie auditą? Ar tai gali būti priemonė bausti gydytoją?
Vienu metu mano skyriuje dirbo net penki gydytojai iš Lietuvos, dabar liko tik vienas. Turime ir daugiau medikų iš kitų Rytų Europos šalių.
Man dažnai tenka skaityti norinčiųjų pas mus įsidarbinti aplikacijas. Vienas iš klausimų, į kurį reikia atsakyti, kokia patirtis audito srityje.
Visiems medikams, kilusiems iš posovietinės erdvės, žodis „auditas“ skamba kaip keiksmažodis.
Atlikti auditą – vadinasi, ieškoti kaltų. Natūralu, kad daugelis gydytojų Lietuve stengiasi pasigirti: „Su auditu neturėjau jokių reikalų“.
Tuo tarpu Jungtinėje Karalystėje auditas reiškia kai ką kita – tai tik pacientų gydymo kokybė. Auditą atlieka patys gydytojai ir niekas iš niekur neateina jų tikrinti.
Pavyzdžiui, yra žinoma, kad atliekant tam tikro pobūdžio operacijas, 10 procentų atvejų būtinas papildomas nuskausminimas. Vienas mano skyriaus gydytojų peržiūri pastarojo pusmečio atvejus ir pateikia ataskaitą susirinkime. Jei šis rodiklis tėra 6 proc., vadinasi, dirbame gerai.
Jei rodiklis siekia 15-30 proc., kyla klausimas, ką turėtume daryti geriau. Auditas – tai būdas tobulėti, juk neįvertinus darbo kokybės neįmanoma judėti į priekį.
Blogai, kad Lietuvoje auditas naudojamas kaip baudimo įrankis, o ne kaip paslaugų kokybės gerinimo būdas.
- Kaip Anglijoje visuomenė žiūri į gydytojus? Kaip reguliuojama jų veikla?
- Kol dirbau Lietuvoje atrodydavo – ligoniai miršta tik dėl gydytojų klaidų, tarsi nebūtų kitų mirties priežasčių.
Lietuvoje norint gauti gydytojo licenciją, reikia pateikti dokumentus apie kvalifikaciją. Tokią licenciją suteikia Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūrai veiklai tarnyba, ji priklauso sveikatos apsaugos ministerijai.
Jungtinėje Karalystėje gydytojo licenciją išduoda visuomenės interesams atstovaujanti institucija – Vyriausioji gydytojų taryba (General Medical Councill).
Jos įstatuose parašyta, kad tai – labdaros fondas. Tai skamba šiek tiek keistai, bet jos tikslas – ginti paciento teises, daryti viską, kad jis gautų kokybišką medicininę paslaugą. Tokiu būdu įgyjamas visuomenės pasitikėjimas.
Ši taryba teikia visumą normų, apibrėžiančių gydytojo etiką, profesinius standartus, įvairius bendravimo aspektus. Pavyzdžiui, kaip gydytojas turėtų gauti paciento sutikimą atlikti tam tikrą procedūrą, kaip turi elgtis, kai ligonis nesiorientuoja aplinkoje. Ši institucija yra kaip tarpininkė tarp gydytojų ir pacientų. Ji taip pat atnaujina gydytoją licenciją.
Kita vertus, teisiškai apibrėžti santykiai mažina ir gydytojo stresą, nes jis žino, kad viską padarė pagal reikalavimus.
– O kas gina gydytojo interesus?
– Yra įvairių struktūrų, kurios garantuoja gydytojams teisinę apsaugą. Pavyzdžiui, kilus ginčui su darbdaviu Britų medicinos asociacija atstovauja gydytojo interesams, tačiau būtina mokėti nario mokestį. Jos veikla panaši į gydytojų profesinę sąjungą.
Yra ir kelios profesinio draudimo bendrijos, yra mokama metinė narystė, suma priklauso nuo mediko specialybės ir veiklos pobūdžio. Jei nagrinėjamas skundas, šių bendrijų teisininkai padeda gydytojui surašyti atsakymus. Tuo atveju, jei dėl gydytojo klaidos pacientas patyrė tam tikrą žalą, šios bendrijos moka draudimą. Tai kaip gydytojo veiklos „kasko“ draudimas.
Jei kas nors negero nutinka ligoninėje, Lietuvoje stengiamasi nutylėti. Skundikų niekas nemėgsta. O kaip elgiamasi Jungtinėje Karalystėje?
Jungtinėje Karalystėje skatinama pranešti apie nepageidaujamą dalyką, kuris nutiko ligoninėje.
Incidentų gali būti įvairių – galbūt eidamas koridoriumi kas nors paslydo, nugriuvo, galbūt kam nors prasidėjo vidinis kraujavimas ir ligonis antrąkart pateko į operacinę. Yra siekiama gerinti paslaugų kokybę, o ne ieškoti nusidėjėlio.
