– Planuojate išvykti į Jungtinius Arabų Emyratus.
Ši žinia visuomenėje buvo sutikta labai audringai.
Nesistebiu. Jūs esate labai aktyvus, drąsiai kalbate apie kovą su smurtu, viešinate sumuštų vaikų nuotraukas. Žmonėms tai svarbu, todėl dalį jų nuliūdino jūsų emigracija.
Jus tokia reakcija nustebino? – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Gyvenimo būdas“ žurnalistė Daiva Žeimytė paklausė profesoriaus R.Kėvalo.
– Noriu šiek tiek pakeisti aplinką, nes dabartinis darbas sveikatos apsaugos srityje man darosi panašus į biurokratinę pelkę, kur lipi ir jauti, kad spaudžia, gali neatlaikyti to spaudimo.
Labai daug kvailų, sveiku protu nepaaiškinamų dalykų. Kad ir e.sveikata. Mano supratimu, gydytojui turi būti sudarytos sąlygos kiek galima daugiau bendrauti su pacientu, o ne būti atsakingam už popierių pildymą, įvairiausius techninius dalykus.
Dabar gydytojas dirba bet kuo, išskyrus gydytoją. Tai yra visos Lietuvos nelaimė.
Antra, aš jau 15 metų, tris kadencijas, esu Kauno klinikų Vaikų ligų klinikos vadovas.
Aišku, kadencijos nėra ribotos, galima būti iki pensinio amžiaus, bet prieš baigiant medicininę karjerą man norisi padirbėti gydytoju. Tai mano misija.
Tai dariau pačioje savo darbo pradžioje, Australijoje, Kirgizijoje, kaip UNICEF ekspertas.
Tas darbas teikia didžiulį vidinį pasitenkinimą.
Tai, ką aš darau šiandien, daugiausia yra administracinis, biurokratinis, kvailas, nesąmoningas darbas.
Tikrai nemeluoju sakydamas, kad materialinė paskata – ne pati svarbiausia. Turbūt tai tas pat, kaip aktoriui vaidinti teatre ir vaidinti reklamoje, vesti vakarus. Tai visiškai skirtingi dalykai.
Aš noriu dirbti su pacientais. Manęs ten niekas nelaukia kaip profesoriaus Kėvalo.
Tiesiog dirbčiau paprastu, eiliniu gydytoju, pageidaučiau skubios pagalbos arba intensyviosios terapijos srityje, tai išmanau geriausiai. Jūs neįsivaizduojate, koks tai yra vidinis gėris.
Sugrįžus iš Kirgizijos man parašė, kad mūsų misija išgelbėjo dešimtis tūkstančių vaikų. Gauni vidinį pliūpsnį, po kurio supranti ir tolesnę savo gyvenimo prasmę.
– Turbūt nesuklysiu sakydama, kad taip, kaip jūs, mąsto dauguma gydytojų?
– Be abejo. Bet šiuolaikinė sistema yra totaliai žudanti.
– Galite atsakyti, kodėl taip gali būti?
– Todėl, kad kai kurių žmonių galva skirta tik kepurei nešioti, o ne mąstyti. Racionalus, sveikas protas turi būti aukščiau visko. Ir pacientų interesai turi būti aukščiau visko, o ne kažkokie biurokratiniai įsakymai, įstatymai.
Tai demoralizuoja žmones, jie pasidaro pasyvūs, viskam abejingi, perdegę. Mūsų klinikoje buvo atliktas tyrimas, kuris parodė, kad apie 70 proc. visų gydytojų ir slaugytojų yra perdegę.
– Gal tai žmogiška? Gal tas perdegimas yra ne dėl to, kad medikui užkraunama per didelė atsakomybė?
– Mediko profesija yra išskirtinė – išskirtiniai reikalavimai ir turėtų būti netgi išskirtinė padėtis visuomenėje.
Tai, ką mes darome, labai sudėtinga, reikalauja empatijos, dvasiškai sunku. Dažnai gyvename su pacientų bėdomis, atsimename traumuotus, sunkiai sergančius, mirštančius vaikus.
Valstybės sistema turėtų išsaugoti žmones, kurie grąžina į visuomenę vaikus. Bet kol kas žmogus apskritai nėra vertybė mūsų sistemoje. Nesvarbu, kas jis būtų – medikas, mokytojas ar kitos srities specialistas.
– Ko šiandien reikėtų gydytojui? Kas jį labiausiai motyvuotų?
– Pirmiausia reikėtų mokėti gydytojams padorų atlyginimą. Jauni, geri, išsilavinę žmonės renkasi mūsų profesiją, tačiau labai gaila, kad nemaža jų dalis tai renkasi manydami, jog dirbs kitose šalyse. Gydytojui reikia leisti dirbti su pacientais.
Medicinoje tol bus bėda, kol politikai į ją kišis. Čia turbūt yra esminė mūsų nelaimė.
– Kaip atrodo gydytojo darbo pradžia, kai ateini ir supranti, kad dabar turėsi pats nuspręsti, kokį vaistą žmogui duoti, kad jis pasveiktų, kaip tirti ar kaip išgelbėti gyvybę?
– Kiekvienas gydytojas yra daugiau ar mažiau optimistas, nori atiduoti pacientui viską, kas įmanoma.
Tačiau dažniausiai dėl resursų trūkumo to negalima padaryti.
Labai puikiai prisimenu, kiek mirdavo vaikų, nes mes ko nors neturėdavome. Nebuvo netgi normalių dirbtinės plaučių ventiliacijos aparatų, jau nekalbu apie medikamentus, sekimo priemones.
Tokie buvo pirmieji darbo metai intensyviojoje terapijoje – neretai ir dabar sapnuoju tų vaikų, kurie tiesiog užgesdavo, akis. Tai buvo siaubas.
– Liko kaltės jausmas?
– Didžiulis kaltės jausmas, beviltiškumas, bejėgiškumas. Galvoji, ką čia darai. Po to, kai atsivėrė keliai į Vakarus, kai prasidėjo pirmosios stažuotės, dar blogiau pasidarė. Supratai, kaip buvo galima ir reikėjo daryti.
Nors visi deklaruoja, kad vaikai – mūsų ateitis, jie aprūpinami paskiausiai. Tokie dalykai sunkiai pamirštami.
– Atsakomybę, kurią užsikraunate kartu su profesija, yra sudėtinga pakelti?
– Taip. Labai sudėtinga. Antai amerikiečiai viešai paskelbė, kad pas juos pirma mirties priežastis yra onkologinės ligos, antra – širdies ir kraujagyslių ligos, o trečia – medikų nesėkmės. Jie nevartoja žodžio klaida, tai – nesėkmės, nes niekas nuo jų neapdraustas.
– Būna, kai dėl mediko nesėkmės žmonės miršta. Ar teisūs pacientai, kurie yra įsitikinę, kad medikai klaidų daryti negali?
– Ne veltui sklando labai senas posakis, kad visur mirštama dėl ligų, o Lietuvoje – dėl gydytojų klaidų ar nesėkmių.
Iki šiol pas mus vyrauja baudimo sistema, bet tai yra kelias į niekur, į tą pačią pelkę.
Visas pasaulis klaidas, nesėkmes viešina, iš to daro išvadas ir stengiasi išvengti.
Pirmą kartą tokius dalykus pamačiau dirbdamas Australijoje, man net buvo keista, kodėl medikai tokias smulkmenas pasakoja tėvams, atvirai bendrauja.
– Kokias smulkmenas?
– Prisimenu, gaivinome vieną vaiką ir taip atsitiko, kad palatoje nebuvo Ambu maišo, kurį naudojant daromas dirbtinis kvėpavimas. Užtruko 10–15 sekundžių, kol atnešė iš kitos palatos.
Ar tai turėjo įtakos vaiko mirčiai, labai abejočiau, tačiau gydytojai sąžiningai pasakė.
Kokia žinutė? Kad daugiau tai nepasikartotų, kad prie kiekvieno sunkiai sergančio ligonio visada būtų toks Ambu maišas, su kuriuo daromas dirbtinis kvėpavimas.
– Gal kai atvirai bendrauji, apsaugai save nuo galimų kaltinimų, kad ko nors nepadarei?
– Be abejo. Kad ir kokia būtų situacija, dažnai stengiamės išsisukti, neprisiimti atsakomybės.
Jau daug metų kalbama apie žalos be kaltės atlyginimo modelį, kuris tikrai turėtų būti racionalus, logiškas, pagrįstas.
Žmonės, kurie netenka artimųjų, toliau luošinami begaliniuose teismų procesuose. Iš to laimi tik advokatai – daugiau niekas.
– Ar buvo atvejų, dėl kurių pats labai gailitės?
– Be abejo. 23 metus dirbau intensyviojoje terapijoje, nuo 1991-ųjų ir vadovavau šiam skyriui.
Ir dėl kai kurių mano procedūrų, manipuliacijų, sistemos ar ko nors nebuvimo, galiu drąsiai pasakyti, tikrai jaučiuosi kaltas dėl blogų baigčių.
– Buvo priimti neteisingi sprendimai?
– Tiesiog nebuvo resursų arba priemonės, kuriomis mes darydavome tam tikras manipuliacijas, nebuvo pačios geriausios. Juk perkame pačias pigiausias.
– O kiek mediko darbe yra intuicijos?
– Labai daug. Kartais užtenka vien pasižiūrėti į ligonį ir jau gali pasakyti daug ką.
Tai ateina su patirtimi.
– Neretai su sunkiu ligoniu ateina ir labai išsigandę, panikuojantys artimi žmonės.
– Labai svarbu, kiek tėvai ar kiti sunkiai sergančio vaiko artimieji pasitiki medikais. Ar jie pereina į ligos pusę, ar į mūsų pusę ir mes kartu sprendžiame.
Kartais žmonės turi išankstinę nuomonę, liūdnos bendravimo su medikais patirties, ir tai daug reiškia. Bet kuo tu daugiau kalbiesi, gali jiems paskirti laiko, tuo rezultatas būna geresnis.
– Ar įmanoma uždarius kabineto duris atsiriboti nuo visko, ką per dieną patyrėte?
– Viskas įmanoma. Tiktai lieka parašyta veide. Kartais grįžti namo, atrodo, viskas gerai, bandai nuo ko nors atsiriboti, bet žvilgsnis pasako viską ir nereikalingų klausimų neišgirsti.
– Ar patiems medikams nereikia kolegų pagalbos po sunkių momentų?
– Man dirbant Australijos vaikų ligoninėje buvo atskiras skyrius, kuris padėdavo gydytojams, patekusiems į keblią situaciją, išgyvenusiems stresą ar turintiems tam tikrų priklausomybių.
Ne paslaptis, kad, kaip ir kiti žmonės, medikai stresą kartais slopina netinkamai – alkoholiu ar net narkotikais.
Ten ligoninė net apmokėdavo iki metų reabilitaciją gydytojui, kad jis grįžtų į darbą, nes tai vertybė – žmogus, specialistas.
O kad ir kas atsitiktų mūsų gydytojams, esame palikti vieni.
Tos pagalbos turime ieškoti patys. Apie tokius dalykus kaip koks nors specialus skyrius net negalime svajoti.
Tarkime, atsitiko nelaimė, įvyko komplikacija, mirė ligonis, aš norėčiau išsikalbėti su specialistu. Bet gydytojai paliekami vieni.
Visai neseniai vienam fantastiškam kolegai taip atsitiko.
Baisu žiūrėti, kas iš jo liko, kaip jis graužiasi. Tai – pasaulinio lygio specialistas, bet jokios pagalbos jam niekas nepasiūlo.
– Turbūt niekas nesusimąsto, ką jaučia medikas, kai jo akyse miršta vaikas.
– Galbūt šiais laikais šiek tiek lengviau, nes žinai, kad viską padarei. Tavo rankose – kitokio lygio aparatūra, resursai.
O kai žinai, kad padarei viską, ką galėjai, kaltės jausmas būna minimalus arba kartais jo ir visai nebūna.
– Kaip jūs pats atsipalaiduojate?
– Anksčiau būdavo įvairių nusiraminimo būdų, ne visi jie buvo labai geri. Nuo 30 metų pradėjau labai aktyviai sportuoti.
Dabar, be sporto, man labiausiai padeda meditacijos, ypač tam tikra budizmo filosofija.
Tai man labai padeda surasti vidinę ramybę, suprasti, kad ne viską gali pakeisti, ne viskas nuo tavęs priklauso.
