Pacientai sako, kad viską metę jie turi lėkti į ligoninę, atlikti daugybę brangių ir skausmingų tyrimų, nors kartais iš anksto būna aišku, jog organas netiks. Pasak ligonių, taip švaistomos lėšos, ir varginami žmonės, tačiau Transplantacijos biuras bėdos nemato.
Vilnietis Jonas Kastys jau pusantrų metų laukia, kada atsiras inkstų donoras jo šešiametei dukrelei. Mergaitei dėl ligos inkstai pašalinti, todėl ji tris kartus per savaitę po keturias valandas dializuojama, po to jaučiasi blogai. Mažylė, pasak tėvo, su nerimu laukia inkstų persodinimo.
„Važiuoti ji ir nori, ir bijo. Vis klausia, kai telefonas skamba, gal čia dėl inksto? O gal ne dėl inksto? Geriau ne dėl inksto. Bijo, kad badys ją“, – pasakojo transplantacijos laukiančios mergaitės tėtis.
Vilnietis sako, kad mergaitė neramiai laukia kvietimo į transplantaciją, nes per pusantrų metų buvo penkiskart pakviesta, bet veltui.
„Važiuoji visą laiką į nežinomybę, nes nežinai, ar persodins, ar nepersodins. Kiekvienąkart nuvažiavus daromi iš naujo visi tyrimai, ir imunologiniai, kurie brangūs, vaiką kamuoja, bado į veną, daro rentgenus, šviečia plaučius“, – pasakojo J.Kastys.
Pagal tvarką, atsiradus dviejų inkstų donorui kviečiami šeši pacientai. Vilnietis Jonas piktinasi, kad kviečiami ligoniai, neišsiaiškinus, ar jiems tiks donoras.
„Laukėm, laukėm iki vakaro, o vakare pasakė, kad donoras apie 2 metrų ūgio, o mūsų mergaitė – gal metro penkių. Klausiau, kodėl kvietė išvis? Kam daryti tyrimus, vaiką badyti ir valstybės pinigus naudoti? Sako, mes tik žinom, ar vaikas, ar ne“, – piktinosi tėtis.
Nacionalinio transplantacijos biuro atstovė Vita Petronytė, paprašyta pakomentuoti šį atvejį pripažino, kad apie pacientus surenkama per mažai informacijos.
„Biuro koordinatorius, kuris praneša apie donorą, neturi informacijos apie transplantacijos laukiančio recipiento ar vaiko įvairius medicininius aspektu“, – aiškino ji.
Vargina ligonius
Daugiau nei trisdešimt metų su donoro inkstu gyvenanti Ugnė Šakūnienė sako, kad tokie bergždi kvietinėjimai ligonius labai vargina.
„Viena pažįstama sakė: aš po to iškvietimo į transplantaciją grįžtu ir vemiu. Iš įtampos, iš nervų, kad laukiau keliolika valandų ligoninėje, nevalgius, negėrus, vaistų negėrus, nemiegojus“, – pasakojo moteris.
Lietuvoje inkstų transplantacijos atliekamos Vilniuje ir Kaune. Pasak gydytojų, ydinga tai, kad jei donoro organas yra Kaune, pacientas turi ten ir važiuoti, nors visą laiką gydėsi Vilniuje.
„Ten pacientą pirmą kartą pamato žmonės, kurie nėra jo matę. Manau, nuo to nukenčia ir gydymo kokybė, – įsitikinusi Santaros klinikų Vaikų ligoninės Pediatrijos skyriaus vadovė Augustina Jankauskienė. – Norėtųsi, kad tu, kai pradėjai gydyti ligonį nuo pat pradžios, galėtum gydymą tęsti, kad jis nebūtų dirbtinai pastatomas į kitą situaciją“.
Transplantacijos biuras sako, kad ko nors imsis, jei raštu kreipsis medikai. Šiuo metu inkstų persodinimo laukia trys vaikai ir pusantro šimto suaugusiųjų.
