Transplantacijos biuro duomenimis, mūsų šalyje kasmet atliekama daugiau nei 100 įvairių organų transplantacijų. Vis dėlto net ir sėkminga operacija neužtikrina, kad žmogus su persodintu organu galės gyventi iki senatvės.
Širdies transplantacija
Širdies transplantacijos reikia dėl kelių priežasčių, įskaitant sunkų širdies nepakankamumą dėl įgimtos širdies ligos.
Pirmąją sėkmingą žmogaus širdies persodinimo operaciją 1968 metais atliko Didžiosios Britanijos medikų brigada, vadovaujama Donaldo Rosso. Vidutinė paciento gyvenimo po širdies transplantacijos trukmė pailgėjo iki 15 metų. Vėliau pacientui gali prireikti kitos širdies transplantacijos.
Skelbiama, kad JAV per metus atliekama maždaug 3500 širdies transplantacijų. Lietuvoje 2015-aisiais metais pasiektas rekordas – tada atlikta 17 širdies persodinimo operacijų.
Inksto transplantacija
Inksto transplantacija paprastai reikalinga, kai nustatomas galutinės stadijos inkstų funkcijos nepakankamumas, o ir atliekama dializė nebeveikia.
To paties JAV Organų donorų forumo duomenimis, 90 proc. pacientų gyvenimo su persodintu inkstu trukmė – 15 ir daugiau metų, ypač jei persodinti gyvo donoro inkstai. Jungtinės Karalystės Nacionalinio inkstų fondo duomenimis, mirusio donoro inksto gyvavimo trukmė yra 12 metų.
Tygerbergo ligoninės Keiptaune (Pietų Afrikos Respublika) urologas Pieteris le Roux teigia, kad gyvo donoro inkstų persodinimo rezultatai paprastai yra sėkmingesni dėl tinkamesnio genetinio derinio (paprastai gyvo inksto donorais yra giminaičiai), be to, šių inkstų nereikia transportuoti – dažniausiai operacijos atliekamos toje pačioje ligoninėje.
Žinoma, jaunesniems pacientams per jų gyvenimą gali prireikti dviejų ar daugiau transplantacijų, o jos sėkmės prognozė priklauso nuo kelių veiksnių: priežiūros po transplantacijos, nuoseklaus vaistų vartojimo, maisto ir gyvenimo būdo.
Plaučių transplantacija
Plaučių transplantacija reikalinga sergant ūmia plaučių liga, dėl kurios atsiranda kvėpavimo nepakankamumas. Ji itin sudėtinga: donoro ir recipiento ūgis ir svoris turi atitikti itin tiksliai, būtina kruopščiai paruošti donorą.
Pirmoji plaučių transplantacija atlikta 1963 metais, inicijuota Misisipės universiteto chirurgo Jameso Hardy. Žmogus po transplantacijos išgyveno net 18 dienų.
Gyvenimo trukmė po plaučių transplantacijos nėra tokia ilga kaip kitų organų atvejais, bet bėgant metams, operacijoms tobulėjant, rezultatai gerėja.
Kepenų transplantacija
Kepenų transplantacija reikalinga, kai užpuola tokios jų ligos kaip virusinis hepatitas, alkoholinė kepenų liga, cirozė, metaboliniai ar genetiniai kepenų sutrikimai, sukeliantys organo nepakankamumą.
Šiuo metu galima kepenų transplantacija tiek iš mirusio, tiek iš gyvo donoro, paimant dalį jo kepenų ir persodinant sergančiajam.
Jau minėto JAV Organų donorų forumo duomenimis, kepenų transplantacijos prognozės labai geros, o visų kepenų transplantacijų išgyvenamumas – 80–90 proc. Vidutinis paciento išgyvenamumas su persodintomis kepenimis panašus kaip ir su persodintais inkstais – apie 15 metų.
Rezultatus lemiantys veiksniai
Persodinto organo gyvavimui turi įtakos dieta, sveika gyvensena, tinkamai ir nuolat vartojami vaistai. Vis dėlto kur kas svarbesni tokie faktoriai kaip laikas, per kurį buvo persodintas organas, recipiento ir donoro suderinamumas, paciento organizmo reakcija į transplantuotą organą, įvairios kontraindikacijos po operacijos bei infekcijų ir jų sukeliamų atmetimo reakcijų dažnumas.
Dauguma medikų pritaria, kad po transplantacijos žmogus gali gyventi visavertį gyvenimą, tačiau tai nereiškia, kad jis yra sveikas. Dėl imunitetą silpninančių vaistų reikia labiau saugotis infekcijų, nes bet kuri, net ir menkiausia liga gali pabloginti persodinto organo funkcijas.
Vis dėlto kad ir kiek laiko įmanoma išgyventi su persodintu organu, kad ir su kokiais sunkumais tenka susidurti prieš ir po transplantacijos, svarbiausia – galimybė gyventi. Tai – neįkainojama dovana, suteikta visiškai nepažįstamų žmonių ar žuvusiųjų artimųjų, viliantis, kad kitas žmogus galės gyventi.
