Trūksta dėmesio
Lietuvos sutrikusios psichikos žmonių globos bendrija nuo 2007-ųjų vis kitame regione rengia apskritojo stalo diskusijas specialistams, kurie savo darbe susiduria su turinčiais psichikos sutrikimų. Per šį laikotarpį apvažiuota daugiau nei pusė savivaldybių. Spalio pabaigoje diskusija surengta Šiaulių rajone.
Pasak bendrijos vadovo Vaidoto Nikžentaičio, regionuose dirbantiems specialistams trūksta žinių apie psichikos sutrikimus, galimybes padėti jų turintiems žmonėms. „Psichikos ligomis sergančių žmonių gyvenimas tęsiasi ir išėjus iš ligoninių, kur jiems suteikiama skubi pagalba. Turime neblogus stacionarus, kur, be medikamentinio gydymo, taikomos ir įvairios terapijos. Tačiau Ligonių kasos apmoka už trisdešimt gydymosi dienų, paskui žmogus grįžta namo, į tą pačią aplinką, kur dažnai gyvena vienas. Taip užsisuka užburtas ratas – vėl liūdesys, vienatvė, vėl ligos atkrytis. Todėl būtina, kad iš ligoninės išėję žmonės sulauktų reikiamos pagalbos“, – kalba V. Nikžentaitis.
Jo teigimu, labai svarbu, kad užimtumo paslaugas psichikos negalią turintys žmonės gautų kuo arčiau savo gyvenamosios vietos – nuvykti iki rajono centro daugeliui pernelyg sudėtinga ir brangu.
Šiaulių rajono savivaldybės Gruzdžių seniūnijos socialinė darbuotoja Kristina Stropė pritaria, kad žmonių, turinčių psichikos sutrikimų, problemos regionuose dirbantiems specialistams tampa vis aktualesnės. Atsiranda daugiau vienišų žmonių, kurių artimieji emigravę ir pamiršę garbaus amžiaus sulaukusius tėvus. „Psichikos sutrikimų turintys žmonės paslaugų gauna mažiausiai, ne visi jie drįsta ar susipranta kreiptis pagalbos. Mums, specialistams, reikia daugiau žinių, kaip bendrauti su jais ir jų šeimų nariais“, – sako specialistė.
V. Nikžentaitis pasidžiaugia, kad regionuose atsiranda atitinkamų specialistų komandos: „Paslaugos bendruomenėje valstybei kainuoja pigiau nei gydymas stacionaruose. Įrodyta, kad bendraudami, užsiimdami širdžiai miela veikla žmonės serga rečiau, o po ligos atkryčio greičiau adaptuojasi, prisitaiko prie visuomenės.“
Šiaulių rajone psichikos sutrikimai diagnozuoti 911 žmonių, apie 80 jų serga šizofrenija. Be to, vis daugiau vaikų turi elgesio sutrikimų, kai kurie jų nulemti tėvų alkoholizmo. „Deja, pagalbos šeimoms teikiama per mažai. Dar ne visose savivaldybėse suprantama paslaugų nauda psichikos negalią turintiems žmonėms, ne visur suteikiamos patalpos šiems žmonėms susirinkti. Kai specialistai neturi kur susikviesti žmonių, apie tolesnę pagalbą nėra nė kalbos – socialinė reabilitacija negali vykti lauke ar miške“, – sako Lietuvos sutrikusios psichikos žmonių globos bendrijos vadovas.
Kuršėniškiai glaudžiasi ankštose patalpose
Lietuvos sutrikusios psichikos žmonių globos bendrija teikia pagalbą trims tūkstančiams psichikos negalią turinčių žmonių visoje Lietuvoje. VšĮ Pagalbos ir informacijos šeimai tarnyba greta psichikos sveikatos centrų kuria užimtumo kambarius. Vis dėlto ne visur jiems įkurti skiriamos tinkamos patalpos.
Šiaulių rajono Kuršėnų miestelyje neįgalieji priversti rinktis nejaukiose, šaltose, ankštose patalpose. „Nuoširdžiai džiaugiausi dėl kuršėniškių, kai užimtumo kambarys veikė Psichikos sveikatos centre. Deja, dabar tos patalpos atiduotos kitiems tikslams, o psichikos negalią turintys žmonės priversti glaustis mažame kambarėlyje bendruomenės centre. Kaip žinia, turintys psichikos negalią yra jautresni, labiau pažeidžiami, todėl jiems tinkama aplinka ypač svarbi“, – sako Pagalbos ir informacijos šeimai tarnybos direktorė Algė Nariūnienė.
Jos teigimu, nepaisant itin prastų sąlygų, kuršėniškiai – labai aktyvūs, jie noriai dalyvauja įvairiuose Lietuvos sutrikusios psichikos žmonių globos bendrijos rengiamuose meno pleneruose, atokvėpio stovyklose. Susirinkę draugėn, šie žmonės nuveikia daug gerų darbų.
Kuršėnų užimtumo kambario projektų vadovė Vilma Gerybienė sako, kad paslaugų poreikis yra labai didelis: „Mūsų žmonės aktyvūs, jie noriai lankosi užimtumo kambaryje, trokšta naujovių, patys kuria ir kitus skatina kurti. Gaila, kad mūsų visų norus stabdo patalpų ir lėšų trūkumas. Jei ne mūsiškių noras rinktis ir būti kartu, mums, specialistams, rankos jau, ko gero, būtų seniai nusvirusios.“
Kuršėniškiai: paslaugų labai reikia
Kuršėniškių teigimu, rinktis draugėn juos skatina užsimezgusi draugystė, gražus tarpusavio bendravimas. Užimtumo kambaryje ne vienus metus besilankanti Ginta sako, kad psichikos negalią turintiems žmonėms užimtumo labai reikia: „Čia susirandame draugų, galime pabendrauti, pabūti kartu. Visuomenės požiūris į mus nesikeičia, vis dar esame atstumtieji. Įsidarbinti turinčiam psichikos negalią labai sunku, ypač – nedideliuose miesteliuose, todėl užimtumo kambarys mums vienintelė vieta, kur randame veiklos.“
Gintai ypač patinka savanorės Marinos, kuri atvažiuoja į Kuršėnus kiekvieną pirmadienį net iš Akmenės, vedami užsiėmimai. „Praėjusį kartą mokėmės siuvinėti šilkinėmis juostelėmis. Šiek tiek anksčiau ji mokė gaminti vėduokles, piešti ant taurių. Marina – labai išradinga, kaskart pasiūlo ką nors naujo, todėl visada būna labai įdomu“, – pasakoja moteris.
Ji taip pat labai mėgsta dailės mokytojos Gražinos užsiėmimus, per kuriuos piešia paveikslus. „Gaila, tačiau mums skirtos patalpos – tragiškos, vos telpame susėsti prie stalo. Jei norisi daugiau erdvės, tenka eiti į greta esančią salę, bet ji nešildoma ir labai nejauki“, – apgailestauja Ginta.
Elena kas ketvirtadienį draugus moko įvairių rankdarbių. Moteris demonstruoja savo kurtas sages, karolius, riešines, kojines. „Susirinkusios mokomės viena iš kitos, dalijamės patirtimi. Idėjų susirandame ir internete, o priemonių, medžiagų darbeliams įsigyjame iš projektinių lėšų. Kai pritrūkstame, perkamės už savo pinigus. Vis dėlto pastaruoju metu mūsų sąlygos tokios, kad jau sunku pasakyti, kaip ilgai ištversime. Mums skirtas kambarėlis – ankštas, sunkiai sutelpa dešimt ar penkiolika žmonių. Kas būtų, jei susirinktume visi?“ – retoriškai klausia moteris.
Ji sako, kad ateina į užsiėmimus ir dėl to, kad norisi pamatyti draugus, su kuriais per ilgus metus spėjo susigyventi. „Kai kurie lankosi čia dešimt ar daugiau metų. Visada norisi susitikti, įpratome vieni prie kitų, pasiilgstame. Išsiverdame arbatos, kavos, pasidarome sumuštinių, pasikalbame. Tačiau labai norėtųsi, kad miesto valdžia skirtų mums jaukesnes patalpas“, – sako Elena.
Kuršėniškė Irena taip pat pasidžiaugia, kad lankydamasi užimtumo kambaryje rado puikių draugų, kad turi kur ateiti, su kuo pabendrauti. „Užauginau šešis vaikus, tačiau visi jie turi savo gyvenimus, išsibarstę po Lietuvą. Kaip ir kiekvienai mamai, man svarbu, kad jiems būtų gerai, kad gyventų darniai ir gražiai. Tačiau vienatvė – žudikė. Labai sunku ir dienas, ir naktis leisti vienai. Puiku, kad yra toks užimtumo kambarys, turiu kur ateiti. Mūsų vadovės – nuostabios, jos viskuo pasirūpina, padeda kuo galėdamos. Dabartinės patalpos – labai prastos, bet labiausiai bijau, kad ir jų iš mūsų neatimtų. Būtų labai blogai, jei neturėtume kur susirinkti“, – kalba Irena.
Darius taip pat pabrėžia, kad psichikos negalią turintiems žmonėms ypač reikia vietos, kur galėtų ateiti, pasikalbėti. Nors užimtumo kambaryje besilankančių vyrų – mažuma, tačiau Darius sako visada atrandantis kuo užsiimti. Šiuo metu jis lanksto lankelius sapnų gaudyklėms, nesibodi mokytis ir moteriškais laikomų darbelių. Be to, Darius labai mėgsta piešti, jam tai sekasi. „Piešiu nuo vaikystės, šią vasarą lankiausi Šventojoje vykusiame meno plenere. Iš ten parsivežiau daug naujų idėjų“, – pasakoja vyras.
Jis taip pat apgailestauja, kad užsiėmimams skirtos patalpos – nejaukios. „Kasdien susirinkę dar šiaip ne taip sutelpam, tačiau kai per gimtadienius, Kalėdas, kitas šventes ateina visi, negalime susėsti prie stalo. Be to, neturime kur demonstruoti ir savo sukurtų darbelių, laikome juos sudėję krepšiuose“, – sako Darius ir priduria, kas psichikos negalią turintiems žmonėms labai trūksta ne tik geranoriškesnio visuomenės, bet ir valdžios atstovų požiūrio.
Vienintelė vieta rinktis
V. Gerybienė sako, kad Kuršėnuose jau keturioliktus metus veikiantis užimtumo kambarys – vienintelė vieta rajone, kur psichikos negalią turintys žmonės gali ateiti, pabūti kartu. „Stengiamės sugalvoti naujų, įdomių veiklų. Sąrašuose 20 žmonių, tačiau priimame visus, kuriems reikia pagalbos“, – kalba projekto vadovė.
Pasak jos, pirmą kartą atėję būna susikaustę, neaktyvūs, nepasitiki savimi, juos sunku prakalbinti, tačiau pamažu žmonės atsiskleidžia, parodo savo talentus. „Dauguma žmonių užimtumo kambaryje lankosi daugiau nei dešimtį metų. Matau, kad bendravimas, širdžiai miela veikla jiems reikalingi it oras. Tai supranta ir poliklinikos direktorė Vilma Plaušinaitienė, ji stengiasi ieškoti mums geresnių patalpų. Tikimės, kad tai padaryti pavyks, ir visi galėsime rinktis jaukesnėje ir erdvesnėje vietoje“, – sako V. Gerybienė.
