– Pasidalykite savo darbo Neonatologijos centre patirtimi: kas jums pačiai padeda susitvarkyti su iššūkiais, rasti sprendimą, kaip bendrauti su nelaimės ištiktais tėvais?
– Neonatologijos centre gydomi naujagimiai, taigi mūsų pacientai patys mažiausi Vaikų ligoninėje – iki 1 mėnesio amžiaus. Situacijos, problemos ir ligos, dėl kurių pas mus atvyksta šeimos, yra labai įvairios: nuo atpylinėjimo, springimo ir virusinių infekcijų iki priešlaikinio gimimo, genetinių ligų ir sindromų. Natūralu, kad kiekvienos šeimos patirtys ir išgyvenimai taip pat labai skirtingi. Visgi kiekviena mama ir tėtis laukia sveiko ir laimingo naujagimio, o jeigu jau pirmosios gyvenimo dienos paženklintos ligos ar sveikatos sutrikimo, ši žinia gali emociškai išbalansuoti šeimą.
Nors neonatologija Lietuvoje yra labai išvystyta medicinos sritis, esame tarp pirmaujančių pasaulyje, vis dėlto pas mus pakliuvę tėvai gali jaustis nesaugiai, sutrikę, juos gali apimti baimė, bejėgiškumas. Juolab kad net ir pažangiausia technika, vaistai ir profesionaliausi medikai nėra visagaliai. Taigi mano, kaip psichologės, vaidmuo šiame centre – rūpintis šeimos emocine gerove. Be abejo, prie šio tikslo reikšmingai prisideda kiekvienas personalo narys, kuriam tenka turėti kontaktą su šeima – gydytojai, slaugytojos, terapeutai, aptarnaujantis personalas. Visi kartu kuriame bendrą atmosferą.
Dirbdama pirmiausia stengiuosi pamatyti kiekvieną žmogų – tokį, koks jis yra, ir atsispyrusi nuo to galvoti, ką ir kaip sakyti, kuo padėti. Kadangi dirbu medicinos personalo kolektyve, stengiamės dirbti išvien, palaikyti vienas kitą. Taip pat bendradarbiaujame su kitų skyrių psichologais, taigi iškilus dileminėms situacijoms galime pasitarti.
– Kaip tėvams susitaikyti su skaudžia žinia, kaip išgyventi netektį, atrasti ramybę? Kokią pagalbą gali suteiki specialistai?
– Kiekvienos šeimos emocinės reakcijos ir poreikiai individualūs. Juk kiekvienas turime skirtingas „jautriąsias vietas“, per gyvenimą susiformavusius būdus, kaip išlikti ir jaustis stabiliai net ir pačiose sudėtingiausiose situacijose. Natūralu, kad su naujagimiu pakliuvus į ligoninę ar išgirdus ligos diagnozę neįmanoma jaustis gerai ir džiaugsmingai. Užklupę jausmai dažniausiai būna nemalonūs – liūdesys, nusivylimas, pyktis. Tačiau kiekvienas jų turi savo funkciją. Nerimas, kurio daugelis norėtume atsisakyti ir išvis nejausti, iš tiesų atlieka informavimo funkciją – parodo mums, kad kažkas, kas dabar vyksta išorinėje realybėje ar vidiniame pasaulyje, mums nepatinka, kelia diskomfortą.
Vis dėlto svarbu, kaip mūsų psichika ilgainiui tvarkosi su patiriamais išgyvenimais, kokią įtaką tai daro priimamiems sprendimams, kasdieniam gyvenimui. Jei emocijų ir jausmų kyla per daug ar jie per intensyvūs ir laikui bėgant emocinė įtampa nemažėja, darosi nebeaišku, kaip sau padėti jaustis ramiau – tada gali padėti psichologas, psichoterapeutas, psichiatras. Juolab kad tėvai neturi prabangos koncentruotis vien į savo išgyvenimus – juk tenka tuo pačiu metu pasirūpinti savo kol kas bejėgiu vaiku, būti jam fizine ir emocine atrama. Neretai tenka pasirūpinti ir kitais šeimos nariais – vyresniais vaikais, seneliais. Tėvų, ypač mamos emocinė savijauta pirmaisiais vaiko gyvenimo mėnesiais ir metais itin svarbi jo psichikos, asmenybės, emocijų reguliacijos raidai. Taigi tėvams pasirūpinti savimi tiek fiziškai, tiek emociškai svarbu ne tik dėl savęs, bet ir dėl savo augančio vaiko.
Magiškų ir visiems tinkančių būdų, deja, nėra. Vis dėlto norėtųsi patarti būti atidesniems savo emocijoms ir jausmams ir išnaudoti juos kaip informacijos apie save šaltinį. Pajutus, kad negerai, reikia ieškoti būdų sau padėti. Galbūt kam nors geriausia pagalba – pabūti gamtoje, kitam – malda, trečiam – sportas. Viskas, kas padeda, tinka.
Psichikos sveikatos specialistai yra žmonės, turintys specifinių žinių apie psichikos funkcionavimą, ir kai tėvai pasimeta savo vidiniame pasaulyje, gali padėti jiems susivokti, kas ir kodėl jame vyksta, padėti atrasti būdus, kaip siekti pokyčių, pradedant būtent nuo savęs.
– Kaip sunkiomis situacijomis gali padėti artimieji, draugai, kiti svarbūs žmonės?
– Jei nuoširdžiai norisi padėti, reikėtų pradėti nuo pranešimo apie savo ketinimą – tiesiog pasakyti, kad esi pasiruošęs pagelbėti. Kartais jaučiame, ko reikia šalia esančiam žmogui, arba mokame perskaityti jo siunčiamas užuominas, tada ne taip sudėtinga veikti. Tačiau jei minčių skaityti nemokame ir nėra akivaizdu, kaip elgtis (dažniausiai taip ir būna), nieko neprarasime paklausę, kokia pagalba praverstų.
Pavyzdžiui, pirmaisiais naujagimio gyvenimo mėnesiais šeimų poreikiai gali būti labai įvairūs – nuo konkrečių trūkstamų daiktų, pagalbos rūpinantis buitimi, vyresnių vaikų priežiūros, emocinio palaikymo ir t. t. Neretai šeimos pirmosiomis dienomis, savaitėmis ar net mėnesiais, kol situacija nusistovi, renkasi bendrauti tik su artimiausiais žmonėmis. Tad nenustebkite, jei į jūsų siūlymą susitikti ar pabendrauti gali būti atsakyta neigiamai. Tačiau jei jau bendraujate ir norite emociškai palaikyti, patarčiau kuo daugiau įsiklausyti. Neretai nerimaudami, neišmanydami, kuo galime realiai padėti, pradedame patarinėti, pasakoti apie savo patirtį, o apie savo jausmus kalbantį žmogų bandome sustabdyti, tikėdamiesi, kad tai padės geriau jaustis ir tvirčiau laikytis.
Iš tiesų tokiomis akimirkomis neretai norisi tiesiog šalia turėti žmogų, kuris, nieko neversdamas ir neprievartaudamas, išklausytų ir atjaustų, klausytų nevertindamas, nekritikuodamas, nepiršdamas savo nuomonės ir net nepatarinėdamas. Galbūt užtektų pasakyti: „Nors niekada nepatyriau nieko panašaus, galiu įsivaizduoti, kad tokioje situacijoje tau turbūt liūdna / pikta / nesaugu...“ Žodžiai turi didelės galios, tad nebijokime kito emociškai palaikyti, nes kartais užtenka tiek nedaug – tik kelių žodžių, kad šalia esantis pasijustų geriau.
– Dažniausiai tik asmeniškai patyrę netektį, ištikti negalios, suprantame kitų išgyvenimus. Kodėl taip yra, kodėl visuomenėje taip trūksta empatijos?
– Kad ir kaip kartais užgautų mūsų nejautrumas kitiems, manau, neretai tai – žmogiška, nesąmoninga savisauga. Juk niekas nesame apsaugotas nuo ligų ir nelaimingų atsitikimų, juolab nuo senatvės. Dažnai susidūrę su skaudžia kito patirtimi nesąmoningai „pasimatuojame“ tą situaciją sau. Gali pasidaryti baisu, o siaubo norisi vengti, nematyti, nuo jo bėgti.
– Kasdien bendraujate su tėvais, kurių naujagimių gyvenimas, kaip minėjote, nuo pirmosios dienos paženklintas ligos ar sveikatos sutrikimų. Kokia žinia tokioms šeimoms galėtų suteikti vilties?
– Visuomenėje dėl informacijos trūkumo sklando įvairiausių neteisingų įsitikinimų. Tarkim, kad neišnešioti ar Dauno sindromą turintys naujagimiai ateityje būtinai turės fizinę ar psichikos negalią, kitų sveikatos sutrikimų, silpną imunitetą, bus hiperaktyvūs ir pan. Taip gali būti, tačiau nebūtinai. Sunku tiksliai prognozuoti vaiko raidą. Kartais netgi daug rizikos faktorių turintys vaikai auga labai šauniai ir lieka stebėtis, kokia stipri yra organizmo gyvybinė jėga, vedanti jį į priekį. Taigi, viena vertus, šis neapibrėžtumas dėl tolesnės raidos suteikia realios vilties, bet palieka vietos ir nerimui. Kartu su gydytojais bei kolegėmis ergoterapeute ir raidos specialiste šeimas, kurioms ši informacija aktualiausia, informuojame, kaip raida turėtų vykti artimiausiu metu, į ką laikui bėgant atkreipti dėmesį, kada ir kur kreiptis dėl raidos įvertinimo ir kur galima gauti pagalbą. Ankstyvoji reabilitacija – raidos skatinimo veikla ankstyvame amžiuje, kol kūdikio smegenys vystosi itin aktyviai – gali reikšmingai prisidėti prie augančio vaiko gerovės.
Kita vertus, nesvarbu, ar vaiko raida vyks laiku, ar jis turės negalią ar specialiųjų poreikių – juk šie apibrėžimai sukurti tam, kad būtų paprasčiau susikalbėti tarpusavyje, tačiau jie riboti ir neapibrėžia daugybės kitų svarbių dalykų, neapibūdina žmogaus asmenybės, nenusako jo vidinio pasaulio, jo gebėjimų ir pomėgių, nepadeda suprasti, kaip kiekvienas žmogus patiria pasaulį, kuria santykius, kokios jo vertybės. Taigi sutrikimas ar liga neapibrėžia žmogaus, tai – tik visumos dalis, bet ne pati visuma.
