Prieš porą metų Baltarusijos pilietė gavo 36 antrinio gydymo paslaugas pas medicinos specialistus.
Pavasarį užsieniečiui iš Afganistano Santaros klinikose buvo atlikta širdies operacija.
Prašantieji prieglobsčio Lietuvoje reikalauja net dantų protezavimo paslaugų, gydosi nuo nevaisingumo, gimdo vaikus.
Tarptautinės konvencijos įpareigoja Lietuvą nemokamai rūpintis prieglobsčio prašančiųjų sveikata.
Todėl migrantai gauna tas pačias paslaugas kaip ir Lietuvos piliečiai, o už jų gydymą moka mūsų valstybė per ligonių kasas.
„Tokių prieglobsčio prašytojų, kurie atvirai deklaruotų, kad atvyko į Lietuvą gydytis, nebuvo. Tai buvo galima įtarti tik pagal jų primygtinius reikalavimus gauti medicinos paslaugas.
Dažniausiai tokie migrantai piktinasi, kad jiems reikia savaitę laukti medikų konsultacijų, nors mūsų socialiniai darbuotojai stengiasi užrašyti į konsultacijas pas specialistus tą pačią dieną“, – „Lietuvos rytui“ sakė Užsieniečių registravimo centro viršininkas Aleksandras Kislovas.
Į Prancūziją – operuoti kojos
Šiuo metu Užsieniečių registracijos centre Pabradėje gyvenantis 43 metų Armėnijos pilietis Jura Sadojanas „Lietuvos rytui“ prisipažino bėgęs iš savo tėvynės dėl vienintelio tikslo – jam buvo būtina sudėtinga kelio operacija, kitaip koją armėnai gydytojai būtų amputavę.
Pasiteiravus apie profesiją, migrantas atvirai pasakojo priklausęs nusikalstamam pasauliui. Be kita ko, armėnas prasitarė, kad jo prašymu buvo padegtas automobilis, priklausęs esą blogojo gydytojo žmonai.
Pasižvalgęs po internetą J.Sadojanas sužinojo, kad geriausiai tokios operacijos atliekamos Prancūzijoje. Nuvykęs į šią šalį jis pasiprašė prieglobsčio ir netrukus buvo paguldytas į klinikas, kur operacija ir buvo padaryta.
Tačiau po operacijos Prancūzijos pareigūnai J.Sadojaną išsiuntė į Lietuvą, nes jis turėjo mūsų šalies vizą. Mat prieš tai, siekdamas patekti į Prancūziją, armėnas Ukrainoje per tarpininkus įgijo mūsų šalies vizą, suteikiančią teisę keliauti po didžiąją dalį Europos Sąjungos valstybių.
Dabar migrantas pasisamdė advokatę, kuri reikalauja jį grąžinti į Prancūziją, nes jam būtina dar viena, šįkart – stuburo operacija.
Šiuo metu Lietuvos medikai armėnui padeda gyti po operacijos: jį nuolat prižiūri Užsieniečių registravimo centro slaugė, Pabradės įstaigos įnamis nemokamai gauna medikamentų, du kartus buvo nuvežtas į gydytojo apžiūrą ligoninėje.
Sveikatą prarado jaunystėje
– Mane auklėjo gatvė, buvau vos šešerių, kai į kalėjimą ilgam buvo uždarytas tėvas, – „Lietuvos rytui“ pasakojo J.Sadojanas. – 1979 metais tėvas dirbo Nor Ačino briliantų gamykloje ir buvo nuteistas 15 metų kalėti už briliantų aferą. (Tuo metu visoje SSRS buvo dvi briliantų šlifavimo gamyklos – Smolenske ir Nor Ačine, kur buvo šlifuojami Jakutijos deimantai. – Red.)
Būdamas keturiolikos, dar neturėdamas paso, aš važinėjau nuosavu automobiliu ir jau rūkiau hašišą, šešiolikos leidausi narkotikus. Taip sugadinau savo sveikatą. Gyvenau nusikaltėlių pasaulyje.
Sulaukęs 25-erių supratau, kad toks gyvenimas tuščias, ir iš jo pasitraukiau, bet sveikatos negrąžinsi. Beveik negalėjau vaikščioti: supjaustytoje kojoje prasidėjo gangrena, o peršautą stuburą laikė metalo sraigtai.
Tačiau kai kreipiausi į gydytojus, jie pradėjo siuntinėti mane vienas pas kitą, o kai konsultacijoms ir masažui išleidau 5 tūkstančius dolerių, man buvo pranešta, kad koją teks amputuoti.
Žinojau, kad geriausiai tokios operacijos daromos Prancūzijoje, todėl nieko nelaukdamas nuvykau į Kijevą, kur mano draugai gavo Šengeno vizą. Net neatkreipiau dėmesio, kad tai buvo Lietuvos viza. Ji kainavo 3 tūkst. dolerių.
Tuo metu nieko nebuvau girdėjęs apie Dublino konvenciją, pagal kurią prieglobsčio prašantys užsieniečiai grąžinami į tą Europos Sąjungos šalį, kur atvyko pirmiausia. Būčiau girdėjęs, tikrai būčiau per Lvovą vykęs į Lenkiją, o iš ten – į Prancūziją.
Nuvykau į Austriją, iš ten draugai mane nuvežė į Prancūziją. Nansi mieste kreipiausi į pareigūnus ir paprašiau prieglobsčio. Vos tik paėmė mano pirštų atspaudus, iš karto pranešė, kad mano viza yra lietuviška. Apie mane pranešė Lietuvai.
Bet kol laukiau atsakymo iš Lietuvos, Nansi klinikoje man buvo atlikta kelio sąnario persodinimo operacija. Mėnesį praleidau ligoninėje. Po operacijos galėjau judėti tik su vežimėliu.
Kartą netyčia parkritau, išgirdau, lyg metalo strypas būtų sulūžęs. Prasidėjo baisūs skausmai. Medikai pranešė, kad iš tiesų sulūžo metaliniai strypai, kurie laikė mano sulaužytą stuburą.
– Tai jums Prancūzijoje buvo atlikta ir stuburo operacija?
– Ne. Kol laukiau operacijos, kurią prancūzai privalėjo padaryti, į viešbutį atėjo policininkai, atėmė iš manęs telefoną ir išvežė į deportacijos centrą.
Mano advokatė žadėjo, kad turėdamas tokias diagnozes visą likusį gyvenimą praleisiu Prancūzijoje, nes man būtina gydytojų priežiūra.
Bet jau tą pačią dieną buvau nuvežtas į Paryžių ir įsodintas į lėktuvą, skrendantį į Vilnių.
Kad mano lėktuvas tiesiai neskris į Vilnių, sužinojau tik nusileidęs Varšuvoje. O aš nieko nesuprantu – nemoku kalbos.
Gerai, kad padėjo vietos armėnai. Kaip įstatymus gerbiantis žmogus nuskridau į Vilnių, sėdau į autobusą, nusipirkau bilietą ir pats nuvažiavau į Užsieniečių registracijos centrą Pabradėje.
O čia mane uždarė į kalėjimą su nelegaliais migrantais.
Skundėsi esąs suvaržytas
– Kodėl jus šias patalpas vadinate kalėjimu?
– Nes niekuo nuo jo nesiskiria. Esi užrakintas 24 valandas per parą. Sargyba veda į valgyklą, parveda. Neturiu telefono, negaliu paskambinti šeimai. Pirmas 20 dienų iš viso nemiegojau – man nebuvo duota jokių vaistų.
Ir dar – trečias aukštas! Dvi dienas negalėjau nueiti iki valgyklos. Mano pasaulyje nedera skųstis, tačiau bet kokioje šalyje tai būtų pavadinta nežmonišku elgesiu: atvažiavo sergantis žmogus, savo noru prisistatė, o jį uždarė į kalėjimą.
Prancūzijoje mane ant rankų nešiojo, elgėsi kaip su kūdikiu. Pirmas dvi dienas ten laukiau pabėgėlių centre, kol man suras kambarį pirmame viešbučio aukšte, kad nereikėtų lipti laiptais. Man buvo mokama 378 eurų per mėnesį pašalpa.
Turėjau ligos istorijos išrašus, kuriuose skelbiama, jog kiekvieną dieną privalau lankytis Nansi ligoninėje.
Mano advokatė gali pasakyti, kad tik dvi dienos, kai galiu miegoti, nes gavau morfino.
Bet Pabradės centro darbuotojai nekalti, čia tokie įstatymai, jie neturi morfino.
Advokatė renka dokumentus ir reikalaus mane grąžinti į Prancūziją, kur man būtina operacija. Vilniuje tokių operacijų, kokių man reikia, padaryti negali, todėl prancūzų pareigūnai neturėjo teisės manęs išsiųsti į Lietuvą.
Kai buvau atvežtas į konsultaciją Lazdynų ligoninėje, mane apžiūrėjęs gydytojas pasakė, kad pirmą kartą mato tokį stuburą, ir pranešė, kad operacijos nedarys.
„Man jūsų operacijos ir nereikia. Aš pasirūpinsiu, kad stuburas man būtų operuojamas Prancūzijoje. Nenoriu būti našta jūsų medicinai“, – atsakiau.
– Ką ketinate daryti toliau?
– Grįžti į Prancūziją ir tęsti gydymą, prižiūrint prancūzų medikams. Koja išoperuota, bet dabar reikia operuoti stuburą. O tada dar teks operuoti kitos kojos klubą – ten irgi yra problemų.
Kartais pagalvoju: kam jums ta Europos Sąjunga? Atsiskyrėte ir gyventumėte savarankiškai be jokių migrantų. Biudžeto neturite, negalite aprūpinti pabėgėlių kaip Vokietijoje ar Švedijoje.
Jei Lietuva būtų pasakiusi, kad aš jai nereikalingas, manimi ir toliau būtų rūpinusis Prancūzija.
Atvykę reikalauja gydytojų
Užsieniečių registracijos centro viršininkas A.Kislovas paaiškino, kad J.Sadojanas buvo sulaikytas, nes atvyko kaip nelegalus migrantas.
Po kelių dienų jis pateikė prieglobsčio prašymą ir netrukus teismas turėtų persvarstyti, ar toliau jį laikyti sulaikymo korpuse.
– Ar dažnai Pabradėje apsistoja medicinos migrantai? – paklausiau A.Kislovo.
– Viena garbingo amžiaus Baltarusijos pilietė per pusę metų sugebėjo apsilankyti 36 medicinos specialistų konsultacijose.
Kone visos Lietuvos institucijos, įskaitant Prezidentūrą ir prokuratūrą, apie ją žinojo, nes moteris skųsdavosi, kad sveikatos priežiūra bloga ne tik Pabradėje, bet ir Lietuvoje apskritai.
– Ar atvykėliams Lietuvos ligoninėse daromos ir operacijos?
– Jeigu tokių operacijų prireikia – taip.
Šiemet Afganistano pilietį mūsų centre ištiko infarktas, jis buvo operuotas Santaros klinikose ir grąžintas į Pabradę. Čia jį prižiūrėjo mūsų slaugos darbuotojai ir Švenčionių ligoninės medikai. Daugiausia problemų kilo, kai jis po operacijos ir toliau rūkė.
Kartais iš posovietinių šalių pas mus atvažiuoja nėščios moterys, kurių tikslas – gimdyti Lietuvoje. Jei šeimai nesuteikiamas pabėgėlio statusas, mes turime vargo, nes kūdikiui reikia gauti kelionės dokumentą, o tai sprendžia tos šalies ambasada.
Šiuo metu mūsų centre veikia net vaikų darželis – atskiroje patalpoje specialiai parinkta socialinė darbuotoja prižiūri mažamečius. Čia globojami ir į centrą atvežtų vienišų motinų vaikai.
– Ar daugėja siekiančių išsigydyti ligą ir dėl to paliekančių savo tėvynę?
– Tą dieną, kai prieglobsčio prašantis užsienietis patenka į Užsieniečių registravimo centrą, jis yra apdraudžiamas ligonių kasose socialiniu draudimu ir gauna tas pačias paslaugas kaip ir Lietuvos piliečiai. Už jų gydymą moka ligonių kasos.
Mūsų centre apskritai daugėja prieglobsčio prašytojų, mes jau nebetelpame dabartinėse patalpose, statome naujus korpusus.
Tačiau daugeliui užsieniečių mes esame tik tarpinė stotelė. Jų tikslas – Vokietija, Prancūzija, Švedija. Tačiau ten jie vyksta su mūsų šalies viza, todėl pagal tarptautines sutartis grąžinami į Lietuvą.
Šiuo metu mūsų centre yra 75 asmenys, prašantys pabėgėlio prieglobsčio, dauguma jų – Tadžikistano piliečiai. O 46 yra nelegalūs migrantai, daugiausia – vietnamiečių.
– Kodėl jie vyksta į Europos Sąjungą būtent su Lietuvos viza?
– Migrantai tikina, kad įsigyti Lietuvos vizą kainuoja pigiausiai.
