Klaidų atsiranda dėl nežinojimo
„Esame biudžetinė įstaiga, tiesiogiai pavaldi Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai. Aptarnaujame Vilniaus ir Alytaus miestus ir jų apskritis. Vilniuje dirba 29 lietuvių gestų kalbos vertėjai“, – įstaigos pristatymą pradėjo VAGVC vertėja Rasa Širvelytė. Tądien Antakalnio poliklinikoje Rasa buvo pagrindinė pranešėja. Jai talkino kolegė Asta Zinkevičiūtė, į administracijai skirtus klausimus atsakė centro direktorė Danguolė Dragūnienė.
„Mes puikiai vienas kitą suprantame“, – ką tik į kabinetą su kurčiuoju įžengusiam vertėjui rodo duris gydytojas. Kai vertėjas paklūsta ir lieka laukti už durų, girdi, kaip gydytojas su pacientu kuo garsiau tardamas žodžius bando susikalbėti, pvz., rusiškai. Tai ne dirbtinai situacijai pritaikytas lektorės pasakojimas, o nereta vertėjų darbo patirtis. „Jokia kalba, išskyrus gestų, nepadės su kurčiuoju susikalbėti, negelbės ir šaukimas. Jeigu asmuo net skaito iš lūpų, nenatūralus kalbėjimas iškreipia lūpų judesius ir apsunkina kalbos turinio supratimą“, – komentavo R. Širvelytė.
„Vertėjau, kol mes čia bendrausim, nueik ir atnešk paciento kortelę“ arba „Vertėjau, dabar einame į procedūrų kabinetą“, – pasak R. Širvelytės, tai nė kiek neretesni pavyzdžiai. – Mes nesame socialiniai darbuotojai, kurčiųjų nelydime ir jiems tvarkyti reikalų nepadedame. Paprastai su kurčiuoju susitinkame sveikatos priežiūros įstaigoje ir teikiame tik vertimo paslaugas. Į procedūrų kabinetą arba už širmos einame tik labai retais atvejais. Dažniausiai mūsų ten nelabai ir reikia, užtenka pasitelkti elementarią kūno kalbą“, – aiškino gestų kalbos vertėja ir pastebėjo, kad vertėjas turi teisę atsisakyti eiti į procedūrų kabinetą.
„Mes žinome 15 min. aptarnavimo taisyklę, – pripažino pranešėja. – Vis dėlto kurčiojo vizitas gali trukti ir ilgiau, nes į paciento ir gydytojo bendravimą įsiterpia vertimo paslauga, ir tai prailgina priėmimą. Vertimas gali užtrukti, jei gydytojas vartoja daug mokslinių terminų. Užima laiko kurčiajam juos suvokti.“
Kartais, pasak lektorės, gydytojas bando paskubinti priėmimą ir stengiasi viską susakyti vertėjui, prašydamas informaciją atpasakoti kurčiajam už durų. Pranešėjos nuomone, taip elgtis nederėtų. Vertėjas dėl informacijos gausos gali ką nors pamiršti, supainioti vaistų vartojimo tvarką ir pan. Taip gali būti sukeltas pavojus paciento sveikatai. Be to, tokiais atvejais kurčiasis netektų galimybės užduoti papildomų klausimų, pasitikslinti informacijos. Pranešėja teigė, kad priėmimo spartą galėtų užtikrinti išankstinis gydytojo pasirengimas kurčiojo vizitui, pavyzdžiui, sveikatos būklę apibūdinti kuo paprastesniais žodžiais.
„Dabar šito, vertėjau, neversk, nereikia“, – dažnoka pastaba. R. Širvelytė komentuoja: „Mes būtinai viską išversime, net tai, ką gydytojas sako slaugytojai. Mūsų paslaugą užsakė kurčiasis klientas, norėdamas gauti informaciją, kokią tokiu atveju gautų bet kuris girdintis pacientas. Esame atsakingi už informacinės aplinkos pritaikymą ir informacijos nerūšiuojame.“
„Vertėjau, o jis skaityti ir rašyti moka?“ – pasitaiko, kad tokiais žodžiais į vertėją kreipiasi gydytojas. Pasak pranešėjos, teisingiausia būtų visus klausimus adresuoti tiesiogiai pacientui. Vertėjas dažniausiai kurčiojo teksto suvokimo galimybių net nežino. Esą geriausia tokiu atveju būtų paduoti pacientui anketą ar klausimyną ir tiesiog pačiam įsitikinti, ar asmuo supranta turinį, geba atsakyti. „Iš tiesų kurčiųjų skaitymo ir rašymo įgūdžiai labai skirtingi“, – kalbėjo pranešėja.
„O kur jūs išmokote versti? Kaip įdomu...“ – kartais 15 min. taisyklei nusižengia ir patys gydytojai. Jiems R. Širvelytė turi mandagų patarimą: vertėjui geriau nedalyvauti pokalbyje, nes tai jam trukdo atlikti profesinę pareigą. Vertėjas, kalbant retoriškai, yra komunikacijos tiltas – įrankis, užtikrinantis sklandų gydytojo ir paciento bendravimą. Į šiuos klausimus jis gali atsakyti, jei šalia nėra kurčiojo. Dalyvaujant pacientui vertėjui tampa sudėtinga valdyti padėtį – reikia atsakinėti į gydytojo klausimus ir pašnekesį versti kurčiajam. Pagrindinis dalyvavimo apsilankyme tikslas išsprūsta iš akiračio.
Trikampio taisyklė
Vertėjai išsakė savo nuomonę ir dėl naudojimosi girdinčių šeimos narių – suaugusiųjų ar vaikų – vertimo paslaugomis. Prieš gydytojui priimant sprendimą naudotis ar nesinaudoti neprofesionalų paslaugomis, kalbėtoja ragino pasvarstyti apie vaikų kompetencijas medicinos ir kalbos suvokimo srityse, taip pat neišleisti iš akių nešališkumo momento. Vertėjų centras, priešingai, visais atvejais garantuoja ne tik kompetentingas paslaugas, bet ir vertimo objektyvumą.
O štai viena detalė iš pirmo žvilgsnio iš tiesų kelia tarsi ir pagrįstą medikų nepasitenkinimą – vertėjas versdamas užima poziciją šalia gydytojo, taip tarsi įžengdamas į pastarojo asmeninę erdvę. Vertėja R. Širvelytė ir direktorė D. Dragūnienė šiam vertimo niuansui aptarti skyrė ypač daug dėmesio. Paaiškino, kad kurčiajam reikia matyti gestus, o periferiniu regėjimu stebėti gydytojo veido išraišką, kūno kalbą. Susėdus trikampiu, kai vertėjas būna šalia gydytojo, negirdinčiam asmeniui gauti informaciją patogiausia.
Auditorijos nuostabai, pašalinių asmenų aptarnaujant kurčiąjį pacientą kartais gali būti dar daugiau. „Kartais sėkmingam vertimui atlikti pasitelkiame kultūrinį tarpininką – kurčiąjį vertėją. Taip gali nutikti, jei kurčiasis yra imigrantas ir mes jo gestų kalbos nemokame arba asmuo yra po sunkios ligos ir, tarkim, nevaldo vienos rankos, dėl to jo gestai pakitę. Kultūrinio tarpininko prireikia, jei asmuo vartoja savamokslius gestus arba pacientas yra mažas vaikas, kurio gestai nėra norminiai. Kurtieji šiuo atveju yra gimtakalbiai, o mes gestų kalbos išmokome ir apie kurčiųjų kultūrą sužinojome mokydamiesi“, – skirtumus paaiškino centro atstovė.
Kaip atpažinti ir užsisakyti sertifikuotą vertėją?
Auditorijos klausimai atskleidė, koks svarbus konfidencialumas. Medikai buvo nuraminti: bet kokiomis aplinkybėmis saugoti kliento paslaptį vertėją įpareigoja Vertėjo etikos kodeksas. R. Širvelytė nenutylėjo, kad tam tikrus probleminius vertimo atvejus vertėjai aptaria susirinkimuose ir mokymuose, bet garantavo, jog šie būna nuasmeninti, nesidalijant įvykio vieta, vardais ar pavardėmis, naudojami vien tobulėjimo tikslais.
„Paprastai atvykstame segėdami ženkliuką, kuriame matyti įstaigos emblema, vertėjo vardas. Tai atpažinimo ženklas kurčiajam, kuriuo gali remtis ir gydytojai. Taip pat su savimi turime vertėjo pažymėjimą. Kilus abejonių, drąsiai reikalaukite jį parodyti“, – sakė pranešėja.
Buvo paaiškinta, kodėl vertimo paslaugos užsakymo lape vertėjas prašo ne tik kurčiojo, bet ir gydytojo parašo. Tai daroma dėl to, kad vertėjas galėtų atsiskaityti darbdaviui, o vertėjų centras – steigėjui. Pranešėja pabrėžė, kad vertėjai dirba ne privačiai, nėra laisvai samdomi, todėl privalo užtikrinti savo darbo patikros galimybę: „Gydytojo parašas – tai įrodymas, kad nesusimokėme su kurčiuoju klientu ir, užuot nuėję į polikliniką, nepatraukėme gerti kavos.“
Lietuvoje susiklostė tradicija, kad vertėją dažniausiai užsisako kurtieji asmenys. Yra šalių, kur pačios sveikatos priežiūros įstaigos rūpinasi vertimo paslaugomis ar sudaro sutartis su vertėjų centrais dėl nuolatinių vertimo paslaugų. VAGVC atstovės kvietė medikus aktyviau keisti nusistovėjusią praktiką ir pradėti užsisakyti paslaugas savo iniciatyva – pabrėžė, kad mūsų šalyje vertimo paslaugos yra nemokamos.
Vertėjų centro atstovės specialistus supažindino su galimais vertimo paslaugų užsakymo ir teikimo būdais, nurodė centro kontaktus ir adresus. Paliko lankstinukų, kuriuose pateikta praktinių patarimų, padėsiančių užtikrinti sklandžią komunikaciją: pavyzdžiui, kaip kalbant nestovėti priešais langą, palaikyti kontaktą su pašnekovu, o ne gestų kalbos vertėju, kalbant neužsidengti burnos ir kt.
Preliminariai susitarta ateityje dar kartą susitikti ir pasimokyti aptarnaujant klausos negalią turintį pacientą naudotis nuotolinėmis vertimo paslaugomis. Taip pat svarstyta, kaip išsaugant konfidencialumą nuotoliniu būdu gydytojui gauti asmens duomenis, o pacientui – sveikatos patikros išvadą.
Vis dėlto tądien VAGKVC atstovai pripažino, kad nauja Duomenų apsaugos įstatymo redakcija, daug griežčiau reglamentuojanti asmens duomenų atskleidimą trečiosioms šalims arba per nuotolį, gerokai pakoregavo jų perspektyvas. Tobulėjant technologijoms planuota teikti vis daugiau nuotolinių vertimo paslaugų, taip pat ir medicinos įstaigose. Paaiškėjo, kad dėl sugriežtintų reikalavimų kontaktinės paslaugos, arba „paslaugos gyvai“, greičiausiai ir ateityje liks svarbiausios.
