– Apie skiepus vis dar gajūs įvairiausi mitai, stipriai išplitęs antivakcininis judėjimas. Kodėl žmonės bijo ar nenori skiepytis? – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „24/7“ žurnalistė Daiva Žeimytė-Bilienė paklausė Europos Sąjungos komisaro, atsakingo už sveikatą ir maisto saugą, Vytenio Andriukaičio.
– Pasekmės – baisios. Antivakcininis judėjimas daro žalą ir turi prisiimti atsakomybę už vaikų ir suaugusiųjų mirtis. Vienareikšmiškai.
Vadinamosios melagingos žinios, kurios socialiniuose tinkluose plečiasi, kartais turi klaidingą pagrindą, paimtą iš kai kurių mokslinių studijų, po to perrašomos jiems naudinga kryptimi ir pateikiamos kaip tam tikra teorija, neigianti vakcinų imunizaciją.
Taip buvo atsitikę, kai buvau sveikatos apsaugos ministras. Matydamas, kad vakcinuotų vaikų mažėja ir, neduok Dieve, gali būti protrūkių, priėmiau sprendimą įsakymais reguliuoti, kad neskiepyti vaikai į darželius nebūtų priimami.
– Bet dėl tų įsakymų net buvo kreiptasi į teismą.
– Tačiau teismas mano įsakymus panaikino ne dėl to, kad privaloma vakcinacija yra negerai, bet dėl to, jog tai nėra suformuluota įstatymų lygiu.
Todėl manau, kad šiandien Seimo pareiga yra kuo skubiau pataisyti teisės aktus, kad vakcinacija būtų diegiama ir kad būtų apsaugomi vaikai.
– Tačiau dalis tėvų yra įsitikinę, kad skiepijimas nuo gripo yra didžiulis blogis, o naudos mažai. Net medikai bejėgiai aiškindami priešingai.
– Matydami tokią tendenciją visoje Europos Sąjungoje praėjusių metų gruodį pateikėme labai išsamių pasiūlymų paketus Europos sveikatos ministrų tarybai. Tie dokumentai patvirtinti – vadinamoji rekomendacijų sistema skiepijimui diegti ir stiprinti.
Pasiūlyta daug priemonių, kurios leistų turėti vakcinų rezervus, kad būtų galima greitai padėti šalims, kur jų trūksta. Antra, būtų galima turėti elektroninę sistemą ir registruoti vakcinuotus vaikus. Trečia, sukurta sistema, padedanti kovoti su melaginga informacija, antivakcininėmis teorijomis.
– Bet ar valstybė gali įpareigoti žmones skiepytis? Juk čia jų pasirinkimo teisė. Ypač jeigu jie žino konkretų pavyzdį, kai skiepas turėjo labai liūdnų pasekmių.
– Pasirinkimo teisė yra nuo aštuoniolikos metų. Vaikas neturi jokios pasirinkimo teisės.
– Taip, tėvai už jį renkasi.
– Vaikas turi teisę į jo gyvybės apsaugojimą. Bet jeigu tėvai užsispyrę, neišsilavinę ar vadovaujasi visiškai kitokiomis teorijomis, tada kas nors turi būti atsakingas, kad vaikas nemirtų.
Vaiko teisių konvencijoje aiškiai įrašyta, kad jeigu jo globėjai nėra atsakingi, kas nors turi būti atsakingas. Valstybė taip pat turi prisiimti atsakomybę. O tai yra ir gydytojų, ir mokytojų, ir savivaldybių tarybų, ir parlamento, ir Vyriausybės atsakomybė. Negalima leisti, kai vaikai mirtų nuo visiškai užkardomų ligų.
Skiepytis reikia ne šiandien – reikėjo spalį, lapkritį. Dabar šaukštai po pietų, ligoninės perpildytos. Kiek tai kainavo pinigų, jau nekalbu apie prarastas gyvybes, kurios pinigais nepamatuojamos.
– Vis dėlto kaip piliečius priversti patikėti, kad skiepas nėra blogis?
– Pirmas dalykas – rodyti asmeninį pavyzdį. Aš pats kasmet skiepijuosi nuo gripo ir tai darau viešai. Ir praėjusį rudenį pasiskiepijau. Anksčiau dirbdamas chirurgu skiepijausi, kad neužkrėsčiau kitų žmonių.
Žinoma, yra ligų, nuo kurių dar nėra vakcinų. Bet tai, nuo ko galima išgelbėti, būtina daryti. Tai – rizikų valdymas.
Pateiksiu gyvenimišką pavyzdį: jūs vairuojate automobilį, matote raudoną kelio ženklą „plyta“, žinote, kad čia važiuoti negalima, bet vis tiek nutariate važiuoti ir patiriate avariją. Aišku, visų žmonių nepriversi, kad jie laikytųsi taisyklių, bet jos privalo būti.
Taip ir dėl visuomenės sveikatos – turi būti sustatyti ženklai, patarimai, kuriais atvejais privaloma vakcinuoti. Kodėl? Todėl, kad jeigu taip nesielgsi, nužudysi kitą. Jei esi infekcijos platintojas, kokią turi teisę užkrėsti ir nužudyti kitą?
