„Gyvenime vadovaujuosi ir ligoninės kolektyve stengiuosi įdiegti vieną principą: gydytojui svarbiausia įsiklausyti į kiekvieną žmogų, jį suprasti ir padaryti viską, ką gali.
Laikrodis gydytojui duotas skaičiuoti pulsą ir laiku ateiti į darbą, o išeiti iš jo ne tada, kai baigiasi darbo laikas, o kai padarai, ką privalai padaryti“, – kalbėjo Kauno klinikinės ligoninės direktoriaus pavaduotoja konservatyviai medicinai 69 metų Gražina Žiedelienė.
Ji po studijų Kauno medicinos institute (dabar – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas) pradėjo dirbti tuometėje Kauno II klinikinėje ligoninėje (dabar – Kauno klinikinė ligoninė) ir toje pačioje gydymo įstaigoje dirba iki šiol.
Minint Medicinos darbuotojų dieną G.Žiedelienė gavo apdovanojimą „Už viso gyvenimo nuopelnus“.
– Kokie buvo svarbiausi jūsų, kaip medikės, karjeros žingsniai? Kokie buvo sunkiausi, galbūt labiausiai užgrūdinę laikai? – „Laikinoji sostinė“ paklausė G.Žiedelienės.
– Dirbti pradėjau, kaip ir visi medikai, internatūroje.
Dirbau vidaus ligų gydytoja, Vidaus ligų diagnostikos skyriaus vedėja, vėliau ligoninės direktoriaus padėjėja, dabar – direktoriaus pavaduotoja medicinai.
Neišskirčiau kokio nors ypač sunkaus etapo. Jau nuo studijų suolo ir pirmųjų darbo dienų supratau, kad gydytojo profesija – gyvenimo būdas. Toks pasirinkimas, kai turi atiduoti visą save, antraip nebūsi geras gydytojas.
Galbūt sudėtingiausias laikas buvo einant Vidaus ligų diagnostikos skyriaus vedėjo pareigas – tuo metu dirbau tiek administracinį, tiek klinikinį darbą.
Kaip tik dabar įdomu prisiminti, kaip iš viename korpuse tilpusios palyginti nedidelės ligoninės išaugome iki kelis korpusus jungiančio komplekso, vienos didžiausių Kauno ligoninių, kurioje dirba apie 2 tūkst. gydytojų.
– Kol Kaune nebuvo atidaryta nauja blaivykla, daugelio ligoninių darbuotojai skundėsi, kad stebėjimo palatas, ypač žiemą, gulte užgulė girtuokliai, asocialūs asmenys. Ar pradėjus veikti blaivyklai ši problema išspręsta?
– Sunku atsakyti vienareikšmiškai. Tenka pripažinti, kad į ligonines patenka ir neblaivių, nuolat piktnaudžiaujančių alkoholiu asmenų, narkomanų.
Tačiau joks, net labai patyręs gydytojas greitai, be specialių tyrimų nenustatys, ar žmogus tik paprasčiausiai girtas, ar turi ir sveikatos problemų, gal jo sveikatai ir gyvybei išties gresia pavojus?
Aišku, nei gydytojams, nei kitiems ligoniams nemalonu, kai tenka susidurti su girtu žmogumi. Bet mes, medikai, privalome vertinti žmogų universalia prasme, kompleksiškai, o ne pagal jo gyvenimo būdą. Tai įpareigoja Hipokrato priesaika. Būna, kad žmogus paguldytas gydyti po infarkto, o vieną dieną ateini į palatą ir randi jį girtą... Tokia gyvenimo tikrovė.
– Kauno klinikinė ligoninė nuo seno buvo žinoma ir kaip specializuota odos ir venerinių ligų gydymo įstaiga. Pastaruoju metu ši ligoninė pasižymėjo ir geriatrijos (pagyvenusių žmonių gydymo ir sveikatos priežiūros medicina) srityje. Ar jai ir toliau bus skiriama daug dėmesio?
– Taip, ir dar daugiau negu iki šiol! Kauno klinikinėje ligoninėje buvo įsteigtas pirmasis atskiras specializuotas Geriatrijos skyrius, greitai bus įsteigtas Geriatrijos centras. Jo paskirtis – užtikrinti sveiką, orią žmogaus senatvę, senėjimo procesą.
Tai ypač aktualu šiais laikais, kai vis daugiau jaunimo emigruoja, pasilieka daug vienišų senų žmonių. Visuomenė senėja, tai liudija demografiniai rodikliai.
Mūsų ligoninėje dirba puikūs geriatrijos ir su šia sritimi susiję specialistai, tad manau, kad su užduotimi sukurti stiprų Geriatrijos centrą susidorosime.
– Ar dėl medikų emigracijos, vilionių į užsienį yra pavojus, kad gerais medikais garsėjusiame Kaune greitai neliks pakankamai gydytojų? Ligoninėse ypač trūksta vidurinės grandies personalo, slaugių. O kokia padėtis Kauno klinikinėje ligoninėje?
– Emigracija išties sukelia keblumų. Tenka pripažinti, kad medikai viliojami į užsienį, slaugos darbuotojai – taip pat. Bet šių dalykų nevertinčiau vienareikšmiškai – tik blogai. Štai Kauno klinikinėje ligoninėje kai kuriuose skyriuose tikrai per mažai slaugos darbuotojų, o kai kuriuose – pakankamai. Dalis jaunų medikų, baigusių medicinos mokslus Kaune, išvyksta į užsienį. Bet tai nereiškia, kad visi ten ir pasiliks.
Gerai, kad jaunimas gali pavažinėti po pasaulį, pasisemti patirties, išmokti naujų dalykų. Nemanau, kad dėl emigracijos Kaune nebebus kam gydyti, žlugs medicinos sistema.
– Kas jums įkvėpė vilties, kad Kaunas ir ateityje garsės kaip itin aukštos klasės medikų miestas?
– Matau kelias priežastis išlikti optimiste. Kaune ypač stipri mokomoji medikų parengimo bazė, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto lygis ne menksta, o tik gerėja, stiprėja. Pažangius, pasaulinio lygio diagnostikos ir gydymo būdus taiko Kauno klinikos, Kauno klinikinė ligoninė, kitos gydymo įstaigos.
Tikiuosi, Kauną ir toliau bus galima vadinti šalies medikų sostine.
