Staiga ištiktas širdies smūgio vyras skaudžiai sudejavo, susirietė ir krito ant šono. Vyrą apėmė traukuliai, o netrukus jis gulėjo vidry gatvės be gyvybės ženklų.
Sutrikusios įvykio liudininkės ėmė žvalgytis viena į kitą, kažkuri sušuko, kad reikėtų gydytoją, kita patarė kuo greičiau skambinti 112, tačiau niekas greitajai taip ir nepaskambino.
Išsigandę žmonės spietėsi aplinkui sąmonės netekusį žmogų ir bijojo net prisiartinti. Tik pora praeivių pasilenkė prie nelaimėlio, pavertė jį ant šono ir žvalgėsi į šalis, nesugalvodami, ką toliau daryti.
Laimė, vyras tik suvaidino patyręs širdies smūgį. Tai buvo gegužę vykusių Lietuvos greitosios medicinos pagalbos žaidynių metu atliktas eksperimentas. Tačiau praeiviai apie šį eksperimentą nieko nežinojo ir jų reakcijos buvo tikros, nesuvaidintos.
Šio eksperimento vaizdo įrašu neseniai savo socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje pasidalijo Krizių tyrimo centras.
Krizių tyrimo centro ekspertę gydytoją reanimatologę – anestesziologę Aidą Mankutę praeivių reakciją į sąmonę praradusį žmogų tiesiog pribloškė.
„Siaubas, iš tikrųjų, jeigu taip teiktų pagalbą man arba mano artimiesiems. Niekas nekvietė pagalbos apskritai, niekas net neskambino greitajai. Tik buvo susispietę krūvelėje, net bijojo prieiti.
Galbūt žmonės ir nori, bet bijo teikti pagalbą? Gali būti ir tame problema.
Krūtinės nespaudė nė vienas. Tai reiškia, kad jam šansų išgyventi buvo praktiškai nulis.
Taip, aš moku gaivinti. Aš atgaivinsiu žmones – tą darau kasdien ir padedu žmonėms. Bet jeigu man atsitiktų kažkas, ar mano artimiesiems, tai jiems nepadėtų niekas.
Šio eksperimento metu tas žmogus, kuris gulėjo, išgyventi šansų neturėjo“, – liūdnai konstatavo A.Mankutė.
Krizių tyrimo centro atstovė spaudai Austė Korbutė pasakojo, kad Birštonas eksperimentui buvo pasirinktas, nes būtent būtent čia vyko tradicinės Lietuvos greitosios medicinos pagalbos žaidynės. Eksperimentas buvo niekam neskelbta renginio dalis, o jo tikslas buvo kiek įmanoma plačiau informuoti visuomenę apie pirmąją pagalbą, nes žmogaus gyvybė yra ne tik medikų rankose.
Tokiais atvejais, kaip šis, kai žmogų ištinka mirtis, anot pašnekovės, imtis gaivinimo veiksmų yra labai svarbu, nes pirmosios minutės yra gyvybiškai svarbios. Vėliau žmogaus gyvybės gali neišgelbėti net ir pakankamai greitai atvažiavę medikai.
A.Korbutė neslėpė, kad praeivių nežinojimas, kaip elgtis, labai nustebino. Ypač keista buvo tai, kad nė vienas žmogus netgi nepaskambino greitajai.
„Pasirodo, tokiais atvejais žmonės taip pasimeta, kad nepadaro netgi to, kas, atrodytų, yra kaip du kart du – neiškviečia greitosios“, – kalbėjo pašnekovė.
Paklausius, ką panašiais atvejais vertėtų daryti, A.Korbutė patarė pirmiausia patikrinti, ar žmogus sąmoningas, pabandyti jį pakalbinti.
Jeigu žmogus neatsako ir nereaguoja, reikėtų patikrinti, ar jis kvėpuoja. Geriausia tai padaryti atvėrus kvėpavimo takus ir pridėjus prie jų ausį bandyti išgirsti kvėpavimą, kartu nukreipiant žvilgsnį į krūtinę bei stebint, ar ji kilnojasi.
Jeigu žmogus nekvėpuoja, reikia pradėti gaivinimą, spaudant krūtinę, vieną ranką uždėjus ant kitos, o apatinę – ant krūtinkaulio centro, kas trisdešimt paspaudimų po dukart įpučiant oro į burną. Nereikia bijoti, kad, spaudžiant krūtinės ląstą, sulaužysite šonkaulius. Tai – ne blogiausia, kas galėtų nutikti. Blogiausia – nieko nedaryti. Nedarant nieko, žmogų gali ištikti smegenų mirtis ir tada žmogaus negalės išgelbėti net ir medikai.
