Šia liga pernai užsikrėtė 40 gyventojų, penki mirė. Šįmet gyvybės neteko jau trys. Todėl skiepytis ragina ne tik specialistai, bet ir pats sveikatos apsaugos ministras A.Veryga. Juk valstybė įsigijo 90 tūkst. vakcinų, o sunaudota vos ketvirtadalis.
Vis dėlto pasakius A privaloma ištarti ir B. Skiepai nuo meningokoko nemokami tapo tik pernai liepą, ir tai ne visiems, o tik kūdikiams iki trijų mėnesių. Nors viešai skelbiama, kad dažniausiai serga vaikai iki penkerių metų.
Todėl jau pradėjusių vaikščioti atžalų tėveliai, išgąsdinti žaislinės lėlės, puls saugoti nuo klastingos ligos ir skiepys už pinigus. Trys injekcijos, ir niekas nebegresia. O piniginėje nelieka mažiausiai 300 eurų, ir tai, jeigu pavyks rasti pigiausią vakciną, nes kitaip viskas atsieis ir pusę tūkstančio.
Tačiau mūsų valstybė nėra tokia turtinga, kad galėtų nemokamai suteikti tokią paslaugą ne tik pradinukams, bet ir visiems darželinukams.
Žiūrime toliau. Pavyzdžiui, į Austriją. Tolimais 1982 metais šioje šalyje erkiniu encefalitu sirgo 8,75 iš 100 tūkstančių gyventojų. Alpių valstybė nusprendė, kad reikia visus pradėti skiepyti.
Ir ką gi – sergamumas šia liga sumažėjo 12 kartų.
Ką turime Lietuvoje? Šimtui tūkstančių piliečių tenka kone septyniolika erkinio encefalito atvejų. Epidemija, ne kitaip, nes daugeliui jau žinoma, kaip jei ne pažįstamam, tai pažįstamo pažįstamam teko sunkiai kapanotis iš šios ligos gniaužtų.
Todėl jei neketini likti namuose tarp keturių sienų ir mėgsti bent pasivaikščioti po parką, turi trims injekcijoms paskirti mažiausiai šimtą eurų, ir tai garantija bus tik geriausiu atveju penkeriems metams. Nemokamai neįmanoma paskiepyti net vaikų – mūsų valstybė tam tiesiog neturi pinigų.
Tiems, kurie naudojasi feisbuku, ne sykį yra tekę skaityti graudžias onkologine liga susirgusio vaiko tėvų raudas apie tai, kaip ligonėlį gali išgelbėti tik naujausi vaistai, kurių Lietuvoje jokia ligonių kasa nekompensuoja.
Pasitaiko, aišku, ir apgavysčių, tačiau ne vienas atvejis buvo tikras, o žmonės suaukojo pinigų gyvybei išsaugoti.
Sumeta pažįstami ir net nepažįstami, nes valstybė lėšų tam neturi. „Mes nesakome, kad vos pasirodžiusi inovacija jau kitą dieną turi būti Lietuvoje. Tačiau nenormalu, kai inovatyvių vaistų pacientams tenka laukti keletą metų“, – neslėpė Hematologijos, onkologijos ir transfuziologijos centro direktorius L.Griškevičius.
Vėžiu sergantiems kitą sykį kiekviena diena yra pati svarbiausia, bet biurokratijos mėsmalė neskuba gromuliuoti naujausių mokslininkų išradimų. Pirmiausia Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba įvertina terapinę preparato vertę, Sveikatos apsaugos ministerijos Farmacijos departamentas – farmakologinę, o Ligonių kasa – įtaką valstybės biudžetui.
Tuomet jau ministras rašo įsakymą, renkasi komisija, kuri svarsto, ar įtraukti vaistą į kompensuojamųjų sąrašą, ar ne. Kaip rodo gydytojų patirtis, dažniau atsakymas būna neigiamas.
Kodėl? Priežastis paprasta – reikia taupyti. A.Veryga pradėjo bandymus, kuriais siekiama įrodyti, kad generiniai vaistai (kitaip tariant, originalų kopijos) yra ir pigiausi, ir geriausi, todėl pradžioje reikia gydytis tik jais. Tai ką jau kalbėti apie inovatyvius preparatus vėžininkams, kurie, žiūrėk, kainuos dar brangiau?
Menka smulkmena, kad Privalomojo sveikatos draudimo fondo rezervas šių metų pabaigoje turėtų pasiekti dar neregėtą sumą – 327 milijonus eurų. Kaupti atsargas gražu, žiūrėk, prieš rinkimus ir atlyginimus gydytojams bus galima kilstelėti.
Tai turės savo kainą – naujas vėžio, meningokoko, erkinio encefalito ir kitų ligų aukas.
Tuo metu A.Veryga, valdančiųjų remiamas, skelbs kryžiaus karą alų pilstančioms pajūrio kavinėms ar rūkalų stendams parduotuvėse. Nes tai jiems draudimai yra svarbiau nei kraupiomis lėlėmis virstantys vaikai. Tik ar nevertėtų susimesti valdžiažmogių skiepams nuo kvailybės, kad ir kiek jie kainuotų?
