Ryžtis alinamam žygiui iš Didžiosios Britanijos, Lutono miesto, į tėvynę T.Piragį pastūmėjo jo paties dukrytės Kamilės (4 m.) liga. Tautvydo ir žmonos Dianos (48 m.) atžalai vos gimus buvo nustatytas Downo sindromas, tačiau tėvai kiek įmanoma stengiasi dukrą įtraukti į visavertį gyvenimą.
Britai gerokai pakantesni
Kamilė lankė vaikų darželį, o dabar mokosi mokykloje kartu su sveikais bendraamžiais. Anglijos vaikų ugdymo įstaigose mokytojui talkina padėjėjas.
O jei klasėje yra socialinių poreikių turintis vaikas, jam skiriamas atskiras pedagogas. Tokį turi ir Kamilė, todėl ji jaučiasi saugi ir gali gyventi tokį pat smagų gyvenimą kaip ir klasės draugai.
Dėl dukters labai stengiasi jos tėvai – žemės darbus įmonėje dirbantis Tautvydas bei medikė Diana. Dėl dukters ligos motina nedirba pagal specialybę ir rūpinasi Kamile: ją vežioja į mokyklą ir parveža, lavina, padeda buityje.
Savaitgalį įprastai T.Piragis sėda ant dviračio – pasivažinėti vyksta kartu su dukra.
Vyras prie savo dviračio prikabina vežimėlį, kuriame įsitaiso Kamilė. Jai, kaip ir tėvui, labai patinka važinėtis geru oru, stebėti aplinką.
Mina dėl kilnaus tikslo
Į trumpus žygius dviračiu mina ir Diana. Bet kai šių metų vasarą T.Piragis išsiruošė į žygį, kurio tikslas – palaikyti Downo liga sergančius vaikus, dviratininką žmona su dukrele lydėjo automobiliu.
„Žygio tikslas – kad kuo daugiau žmonių sužinotų apie Downo sindromą ir taptų pakantesni ja sergantiems. Anglijoje išėję į gatvę su vaiku sulaukiame šiltų žvilgsnių, šypsenų, juntame didelį palaikymą – žmonės prieina prie tokio vaiko, kalbina, glosto, liečia.
O vaikų darželyje viena musulmonė mūsų dukrai pabučiavo ranką! Manau, Lietuvoje dar turi praeiti nemažai metų, kad atsirastų toks požiūris į kitokius vaikus“, – pastebėjo iš Anykščių kilęs T.Piragis, jau antrą vasarą tuo pačiu tikslu atmynęs į Lietuvą.
2018 metais dviratininkas iš namų Lutone išvyko vienas ir mynė pedalus iki Brėmeno (Vokietijoje), kur prie jo prisijungė lietuviai draugai, startavę Švedijoje. 2019 metais T.Piragis vėl sėdo ant dviračio Lutone ir numynęs 760 kilometrų susitiko su lietuviu, startavusiu Olandijoje.
„Internetu su juo susipažinau, o pirmąkart susitikome šio žygio metu. Jis parėmė gražią mano akciją ir prisijungė minti dviratį“, – džiaugėsi Tautvydas.
Iki nedidelio miestelio Vokietijoje Tautvydas be poilsio važiavo 40 valandų.
Mindamas ko nors užkąsdavo ir tik stabtelėdavo dvidešimčiai minučių numigti.
Kai po 40 valandų mynimo Tautvydas turėjo atvykti į viešbutį, kuriame jo laukė šeima, griuvo su dviračiu.
„Skambinau žmonytei, kad ji grįžtų manęs paimti, nes labai skaudėjo sumuštą krūtinę, dešinės rankos riešą, buvo nubrozdinta koja. Ačiū Dievui, niekas nelūžo. Diana suleido nuskausminamųjų vaistų, tęsiau kelionę“, – pasakojo T.Piragis.
Atvykus į viešbutį vyrui nebuvo kada pailsėti, nes netrukus sutartoje vietoje turėjo pasirodyti jo bendrakeleivis.
Tad Tautvydas tik nusiprausė, pavalgė ir vėl sėdo ant dviračio. „Nuovargis man suteikė dar daugiau adrenalino, net negalėjau nusnūsti“, – pasakojo emigrantas.
T.Piragio ir jo bendrakeleivio maršrutas driekėsi pro nedidelius miestelius ir kaimus išvengiant greitkelių ir su jais susijusių spūsčių, taršos.
Į kelionę – nebe pirmą kartą
Bendražygiai per dieną kartais numindavo iki 250 kilometrų. Važiavimo tempą diktavo oro sąlygos – daug kas priklausė, ar vėjas pūtė į nugarą, ar į veidą.
Be to, didelės reikšmės turėjo ir poilsis.
„Jeigu iš vakaro prasčiau pailsėjai, kitą dieną sunku susikalbėti su dviračiu, jis tiesiog nerieda“, – sunkumus prisiminė Kamilės tėvas. Bet žinojimas, kodėl mini, Tautvydui tarsi suteikdavo antgamtinių jėgų. Ištvermingas žygis – dar ir didžiulės meilės įrodymas sergančiai dukrytei.
Atmynę į tėvynę emigrantai apsuko dalį Lietuvos – dviračiais įveikė apie aštuonis šimtus kilometrų. Pirmoji nakvynė žygio dalyvių laukė prie Vištyčio ežero Vilkaviškio rajone.
Dviratininkai ir juos lydėję artimieji apsistojo sodyboje, kurios savininkė Asta gyvena Anglijoje. Ji taip pat yra lietuvė ir palaiko Tautvydo iniciatyvą skatinti palankumą Downo liga sergantiems vaikams.
Iš Vištyčio keliauninkai patraukė į Marijampolę, Jurbarką, Šilutę, Telšius, Šiaulius, Joniškį, Panevėžį ir pagaliau pasiekė Anykščius.
Nors dviratininkai juto nuovargį, džiaugėsi ilgoje maršruto trasoje pasėję gerumo sėklą.
„Kamilę vadinu žygio bose“, – meilės savo pirmagimei neslėpė Tautvydas, 2013 metais pirmąkart emigravęs į Angliją.
Pasirinko emigrantų duoną
Gimtinėje vyras buvo įgijęs barmeno-padavėjo profesiją, dirbo kavinėse. Norėdamas daugiau uždirbti Tautvydas yra dirbęs pardavimų vadybininku, paskui – draudimo srityje. Bet galiausiai teko rinktis emigranto kelią.
„Pabandėme laimės ieškoti svetur ir porai mėnesių su Diana išvykome. Paskui grįžome“, – prisiminė Tautvydas.
Po kiek laiko pora sužinojo džiugią žinią, kad žmona laukiasi kūdikio. Vyras 2014 metais vėl grįžo į Angliją ir ten liko uždirbti pinigų šeimai.
Diana 2014 metų lapkričio 26 dieną vienoje Kauno ligoninių pagimdė dukrytę.
Kamilei po dviejų mėnesių buvo atliktas genetinis tyrimas ir diagnozuotas Downo sindromas. Dukrai šiek tiek ūgtelėjus motina su ja 2015 metų balandį persikėlė gyventi į Angliją.
„Nuo to laiko visa šeima esame kartu“, – pasakojo T.Piragis, tėvystės džiaugsmus ir sunkumus kartu besidalijantis su žmona Diana.
Nors dvi suaugusias atžalas iš pirmosios santuokos turinti Diana dabar tiktai namų šeimininkė, jos darbas labai svarbus ir atsakingas, nes moteris rūpinasi namais, buitimi ir nuolatinės priežiūros reikalaujančiu vaiku.
„Kamilė savo kalba labai daug šneka, bet ne kiekvienas galėtų suprasti, ką ji sako. Mes žinome, ko ji nori – valgyti, atsigerti. Jeigu nori į tualetą, paima už rankos ir veda link jo“, – apie netrukus penktąjį gimtadienį švęsiančią dukrą, mėgstančią važiuoti paspirtuku, pasakojo tėvas.
Nėra nieko neįmanomo
Lietuviai neplanuoja sugrįžti į tėvynę bent jau tol, kol dukra neatsistos ant kojų, kol neįgis išsilavinimo, profesijos ir negalės užsidirbti pragyvenimui. Atkaklūs tėvai tiki, kad Kamilė galės gyventi savarankiškai, tačiau jiems dėl tokio tikslo reikės įdėti labai daug pastangų.
„Aš buvau kategoriškai prieš visas specialiąsias mokyklas, ir patys britai patarė bandyti dukrą pratinti prie sveikų vaikų bendruomenės. Tai, kad ji lanko pamokas su sveikais vaikais, yra didelis privalumas“, – neabejojo tėvas, matantis, kaip atžala mokosi bendrauti, draugauti ir džiuginti aplinkinius.
Susilaukus dukters Tautvydo gyvenimas pasikeitė – tėvas dėl mažylės ligos ryžosi kuo plačiau skelbti žinią apie Downo sindromą turinčius vaikus.
Tad jo žygiai dviračiu jau antrus metus driekėsi ne tik iš Didžiosios Britanijos į Lietuvą, bet ir pačioje Anglijoje lietuvis jau keletą metų dalyvauja labdaringuose dviračių žygiuose – sumokėjus 50 svarų sterlingų (58,19 euro) už dalyvio numerį, tie pinigai skiriami sunkiai sergančių žmonių bendruomenėms.
„Noriu įrodyti dukrai ir kitiems, kurie turi Downo sindromą, kad nieko neįmanomo nėra. Jei tu nori, sieki, eini į priekį, visada gali viską padaryti“, – įsitikinęs T.Piragis.
