Šio įvykio liudininku tapęs profesorius Balys Dainys prisiminė jaudinančią atmosferą, kuri tvyrojo operacinėje.
Operacijai vadovavęs profesorius Algimantas Marcinkevičius buvo patikėjęs B.Dainiui surašyti scenarijų, kad visi žinotų, kur turi stovėti ir ką daryti. Toks susirinkimas įvyko iš anksto.
Tačiau prasidėjus operacijai jaudulys buvo toks didelis, kad dažniausias klausimas, kurį gydytojai užduodavo vienas kitam buvo apie tai, kur reikia stovėti.
Tuo metu operacinėje vien chirurgų buvo 10, 3 anesteziologai, 3 biochemikai-imunologai, 5 medicinos seserys, 2 sanitarės.
Pirmas ligonis, sulaukęs donoro inksto, buvo aštuoniolikmetis, jam persodintas inkstas veikė pusantro mėnesio. Donoro inkstą dovanojo artimieji jaunos moters, mirusios širdies operacijos metu.
Ši operacija buvo atliekama taip pat Antakalnio klinikose. Negrįžtamai sustojus širdžiai, ji buvo masažuojama, nes buvo svarbu palaikyti normalią kraujotaką, kol medikams pavyks išimti donoro inkstą.
Penki dešimtmečiai, praėję nuo pirmosios inksto persodinimo operacijos, nėra daug, tačiau Lietuvos medicinai šis laikotarpis daug ką reiškia.
Vilniaus universiteto profesorius B.Dainys pasakojo, kad 1970-iais pasaulyje tokių operacijų buvo atlikta mažiau nei 1000. Dabar vien Vilniuje inksto persodinimo operacijų yra atlikta daugiau nei 2040, o visoje šalyje – daugiau nei 3 tūkstančiai. Tai geri rezultatai.
B.Dainys išreiškė viltį, kad transplantacijos srityje Lietuva turi dar daug ko pasiekti, pavyzdžiui, išmokti persodinti sėklides, varpą, gimdą, kiaušides, žarnyną, galūnes, akį.
– Kiek dešimtmečių jūs buvote susijęs su transplantologija? – paklausiau profesoriaus B.Dainio.
– Paskyriau šiai sričiai apie 40 metų, galiu tik džiaugtis, kad mano akyse daug kas buvo atlikta Lietuvoje pirmą kartą.
– Kaip prieš pusšimtį metų pavyko rasti pirmąjį inksto donorą? Ši tema iki šiol yra aktuali. Laimei, visuomenės požiūris į donorystę keičiasi, bet visais laikais rasti donorą yra sudėtinga.
– Prieš 50 metų daug kam tokia operacija Lietuvoje atrodė kaip eksperimentas, o kiekviena naujiena sutinkama dviprasmiškai. Buvo taip pat abejonių, tai suprantama, nes susidūręs su netektimi ir palaužtas sielvarto žmogus gali neišgirsti proto balso, todėl gali nepritarti donorystei.
– Kaip pasikeitė medicinos tarnyba? Prieš 50 metų inksto persodinimo reikalais šalyje užsiėmė vos keli gydytojai, sakyčiau, entuziastai, o dabar turime Žmogaus audinių, ląstelių, organų donorystės ir transplantacijos įstatymą, Nacionalinį transplantacijos biurą, kartu dirba kelios medikų komandos, į šį darbą įsijungia įvairios tarnybos.
– Anksčiau buvo įprasta, kad sudėtingos operacijos prasidėdavo naktį, mums padėdavo kariškiai, tačiau lėktuvu AN-2 galėdavome skristi tik dieną, o dabar įmanoma per kelis valandas oro keliu atgabenti inkstą iš užsienio.
Pasikeitė ir medikamentai, kurie mažina persodinto inksto atmetimo reakciją, todėl yra kur kas geresni rezultatai.
Pavyzdžiui, prieš pusšimtį metų Lietuvoje kaip ir visame pasaulyje buvo mažai galimybių išsaugoti persodintą inkstą, kildavo ir įvairių komplikacijų, ligoniai dažniausiai mirdavo nuo sepsio.
– Ar yra amžiaus riba, kada jau negalima persodinti inksto? Prisimenu, buvo metas, kai tokiai operacijai atrinkdavome ligonius iki 40 metų, vėliau amžiaus riba buvo nukelta iki 50-ies, dar vėliau – iki 60-ies.
– Pastaruoju metu nėra amžiaus ribos, dėl kurios nebūtų galima įsodinti inksto, nes daug kas priklauso nuo ligonio būklės.
Susirgus galutine inkstų liga būtina taikyti dializę. Tačiau šis gydymo būdas labai vargina žmogų, o persodinus donoro inkstą grįžtama prie normalaus gyvenimo.
Lietuva yra aplenkusi Graikiją, Serbiją
Kasmet Lietuvoje atliekama 30 inksto persodinimo operacijų vienam milijonui gyventojų.
Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Nefrologijos centro direktorius profesorius Marius Miglinas teigė, kad pagal šį rodiklį Lietuva lygiuojasi į kaimynines valstybes.
Tačiau Lietuvoje yra mažiau atliekama inksto persodinimo operacijų nei Skandinavijoje, Ispanijoje, Kroatijoje, bet kur kas daugiau nei tokiose šalyse kaip Graikija, Serbija, Rumunija.
Aukoti inksto dar negali partneriai
Dar viena Lietuvos ypatybė – kur kas rečiau ligoniui įsodinamas gyvo donoro inkstas.
Tai rodo, kad vis dar sunku gydytojams būna įtikinti ir prašyti ligonio artimuosius ryžtis donorystei.
M.Milginas pripažino, kad Lietuvai būtina pasisemti patirties iš kitų šalių, kur daugiau nei pusė inksto persodinimo operacijų įvyksta tada, kai ligonio artimieji dovanoja inkstą.
Lietuvoje tokiam žingsniui gali ryžtis giminystės ryšiais susiję žmonės, tuo tarpu kitos šalyse gali inkstą dovanoti emociškai susiję žmonės, pavyzdžiui, gyvenimo partneriai, draugai, tolimi giminaičiai, bendramoksliai, bažnyčios bendruomenės nariai.
Olandijoje yra kuriamos komandos, kurias sudaro psichologas, socialinis darbuotojas, slaugytoja, gydytojas. Šios komandos lankosi paciento namuose, kur susirenka giminaičiai. Namų aplinkoje, kur nėra tokių sterilių sąlygų kaip ligoninėje, būna lengviau diskutuoti apie inksto donorystę. Tokia programa Olandijoje yra sėkminga, jai skirta valstybinė parama.
Labiausiai alina civilizacijos ligos
Lietuvoje yra atliekamos sudėtingiausios transplantacijos, pavyzdžiui, vienu metu persodinama kasa ir inkstas, taikant specialią metodika įmanoma persodinti inkstą, kai donoro ir ligonio kraujo grupės yra skirtingos.
Yra persodinami inkstai taip pat vaikams, kurie tokios operacijos laukia gerokai trumpiau.
Pastaruoju metu yra taip sumažėjusi ir inksto persodinimo operacijos laukiančių ligonių eilė, anksčiau ji siekė 300, o dabar – 150.
Profesorius M.Miglinas teigė, kad remdamiesi šiais duomenimis negalime dar daryti išvados – žmonės linkę labiau tausoti savo inkstus. Tai rodo dializuojamų pacientų skaičius, kuris nė kiek nemažėja.
Inkstų ligos galutinė stadija, kai būtina persodinti inkstą, išsivysto dažniausiai dėl vadinamųjų civilizacijos ligų: padidėjusio kraujospūdžio ir diabeto.
M.Miglinas įspėjo, kad tai, kas žaloja kraujagysles, taip pat kenkia inkstams.
.
